Bažnytinės relikvijos – per amžius buvo religinio garbinimo ir kultūrinio paveldo dalis. Šie artefaktai, dažnai pagaminti iš brangiųjų metalų, inkrustuoti brangakmeniais ar puošti subtiliais meno kūriniais, atspindėjo tikinčiųjų pamaldumą, amatininkų meistriškumą ir epochos estetiką. Deja, daugybė šių relikvijų dingo dėl karų, revoliucijų, plėšimų, antireliginių kampanijų ar paprasčiausio aplaidumo. Jų netektis yra ne tik religinis, bet ir istorinis bei meninis nuostolis, o jų dingimo istorijos atspindi sudėtingą žmonijos praeitį.
Bažnytinių relikvijų dingimas dažnai siejamas su istoriniais sukrėtimais, kurie paveikė Europą ir kitas pasaulio dalis:
- Kariniai konfliktai: Karai, tokie kaip Napoleono karai, Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, Ispanijos pilietinis karas ar kryžiaus žygiai, lėmė masinius bažnyčių plėšimus. Pavyzdžiui, per 1527 m. Romos apiplėšimą dingo Šv. Petro relikvijų skrynia, o per Antrąjį pasaulinį karą buvo pavogta ar sunaikinta Kvedlinburgo katedros monstrancija. Kareiviai dažnai grobdavo vertingus objektus, o sidabriniai ir auksiniai dirbiniai būdavo išlydomi karinėms reikmėms.
- Revoliucijos ir sekuliarizacija: Prancūzijos revoliucija (1789–1799 m.) ir Sovietų Sąjungos antireliginės kampanijos (XX a. 2–4 dešimtmečiai) buvo ypač žalingos bažnytiniam paveldui. Per revoliucijas bažnyčios buvo nacionalizuojamos, o jų turtai konfiskuojami ar naikinami. Pavyzdžiui, Cluny abatijos sidabriniai indai buvo išlydyti Prancūzijoje, o Rusijoje dingo tūkstančiai ikonų, įskaitant „Kazanskaja“ ir „Vladimiro Dievo Motinos“ kopijas.
- Okupacijos ir kolonializmas: Osmanų imperijos užkariavimai, ypač Konstantinopolio žlugimas 1453 m. ir vėlesni XVI a. veiksmai, lėmė Šventojo Kapo bažnyčios kryžiaus fragmentų ir kitų relikvijų dingimą. Panašiai Lietuvoje, per Rusijos imperijos okupaciją ir sovietmetį, dingo daugybė bažnytinių brangenybių, įskaitant Vytauto Didžiojo funduotas relikvijas.
- Vagystės ir juodoji rinka: Dėl didelės meninės ir materialinės vertės relikvijos dažnai tapdavo vagių taikiniu. Pavyzdžiui, Granados katedros gotikinė monstrancija buvo pavogta 1936 m., o „Kazanskaja Dievo Motinos“ ikona dingo 1904 m., galimai parduota privačioms kolekcijoms. Juodoji rinka klestėjo ypač XIX–XX a., kai religiniai artefaktai buvo lengvai slepiami ar perparduodami.
- Ideologinis naikinimas: Sovietų Sąjungos ir kitų totalitarinių režimų religinio persekiojimo metu relikvijos buvo sąmoningai naikinamos kaip „atgyvenusios“ ideologijos simboliai. Kijevo Sofijos katedros aukso kryžiai ir ikonų rėmai dingo per šias kampanijas, dažnai išlydyti ar išvežti į nežinomus sandėlius.
Dingusios relikvijos
Acheno katedros Karolio Didžiojo relikvijorius
Šis relikvijorius, pagamintas iš aukso ir papuoštas brangakmeniais, saugojo Karolio Didžiojo relikvijas. Jis buvo vienas įspūdingiausių viduramžių auksakalystės pavyzdžių. Dingęs per Trisdešimties metų karą XVII amžiuje, kai daugelis šventovių buvo niokojamos ir grobstomos. Acheno katedra ilgus šimtmečius buvo šventumo ir politinės galios simbolis.
Ambergo Nukryžiuotasis (Crucifix from Amberg)
Ambergo Nukryžiuotasis buvo garsus viduramžių skulptūros kūrinys. Ši Kristaus skulptūra pasižymėjo ypatingu emocionalumu ir meistriškumu. Jos dingimo aplinkybės nėra tiksliai žinomos, tačiau manoma, kad relikvija prarasta neramumų metais, galbūt per Napoleono karus ar pasaulinius konfliktus.
Ararato armėnų bažnyčių relikvijos
1915 metų armėnų genocido metu sunaikinta arba prarasta daugybė relikvijų iš bažnyčių aplink Araratą. Tarp jų buvo senoviniai evangelijų rankraščiai, kryžiai ir šventųjų palaikų dalys. Šios relikvijos liudijo apie Armėnijos krikščioniško tikėjimo gilumą ir bendruomenės ilgaamžiškumą.
Auksinis Mozės kryžius iš Vroclavo katedros
Auksinis Mozės kryžius buvo vienas iš garsiausių Vroclavo katedros liturginių daiktų. Papuoštas filigraniniais ornamentais ir brangakmeniais, jis simbolizavo Senosios ir Naujosios Sandoros ryšį. Dingęs Antrojo pasaulinio karo chaose, kai daugelis Lenkijos bažnyčių buvo apiplėštos arba sunaikintos.
Bambergo šventųjų altoriaus fragmentai
Bambergo katedra turėjo išskirtinį šventųjų altorių, puoštą gotikinėmis skulptūromis. Laikui bėgant ir dėl istorinių suiručių dalis šio altoriaus fragmentų buvo prarasta ar išsklaidyta. Išlikę fragmentai šiandien laikomi muziejuose arba privačiose kolekcijose.
Chartres katedros Švč. Mergelės Marijos šydas
Chartres katedroje saugotas šydas buvo laikomas Mergelės Marijos relikvija, kurią, kaip tikėta, Marija dėvėjo Jėzaus gimimo metu. Po Prancūzijos revoliucijos, kai bažnyčios turtai buvo nacionalizuojami arba sunaikinami, šydas dingo. Šis relikvijos netekimas laikomas viena skaudžiausių Chartres šventenybių istorijoje.
Cluny abatijos sidabriniai liturginiai indai
Cluny abatijoje buvo sukaupta įspūdinga sidabrinių liturginių indų kolekcija. Prancūzijos revoliucijos metu, kai buvo nacionalizuojamas bažnytinis turtas, šie indai buvo išplėšti. Dauguma jų išlydyti, o sidabras panaudotas revoliucinės valdžios reikmėms.
Ikonos, dingusios per Sovietų konfiskacijas
Sovietų valdžiai vykdant antireliginę kampaniją, daugybė ikonų buvo konfiskuota, išplėšta arba sunaikinta. Ypač vertingos buvo „Kazanskaja“ ir „Vladimiro Dievo Motinos“ kopijos, puoštos brangakmeniais. Dalį ikonų pavogė juodoji rinka arba jos dingo muziejų sandėliuose.
Dingusios Lietuvos bažnyčių brangenybės
Per karus, okupacijas ir sovietmetį iš daugelio Lietuvos bažnyčių dingo brangenybės – kryžiai, relikvijoriai, monstrancijos ir šventųjų atvaizdai. Dažnai jos būdavo vogtos, paslėptos ar tiesiog konfiskuotos valstybės. Iki šiol ne visos jų surastos.
Jano van Eycko šedevras – Gentininkų altorius (Ghent Altarpiece)
XV a. flamandų meistro Jano van Eycko sukurtas Gentininkų altorius laikomas vienu reikšmingiausių Vakarų meno kūrinių. Antrojo pasaulinio karo metais viena altoriaus dalis buvo pavogta, kai naciai grobstė Europos meną. Kai kurios dalys iki šiol nerastos.
Gentininkų altoriaus Teisiojo teisėjo panelė
1934 m. viena Gentininkų altoriaus dalis – „Teisiojo teisėjo panelė“ – buvo pavogta iš Šv. Bavo katedros Gente. Nepaisant dešimtmečius trukusių paieškų, panelė iki šiol nerasta ir laikoma viena ieškomiausių meno vertybių pasaulyje.
Gentininkų Madona
Kai kurios Gentininkų altoriaus dalys, įskaitant Madonos atvaizdą, buvo pagrobtos arba pradingo per karus. Dalis jų vėliau atgauta, tačiau pavieniai kūriniai vis dar laikomi dingusiais arba privačiose kolekcijose.
Glastonberio abatijos Šv. Dunstano taurė
Sidabrinė taurė, siejama su Šv. Dunstanu, garsiu Anglijos šventuoju, dingo per XVI amžiaus Anglijos reformaciją. Kai vienuolynai buvo uždarinėjami ir jų turtas konfiskuojamas, taurė greičiausiai buvo ištirpdyta ar slapta paslėpta.
Granados katedros gotikinė monstrancija
Granados katedra, viena svarbiausių Ispanijos religinių institucijų, buvo žinoma dėl savo puošnių gotikinių liturginių dirbinių. 1936 m., per Ispanijos pilietinį karą, katedra tapo chaotiškų plėšikavimų auka. Tarp dingusių vertybių buvo išskirtinė gotikinė monstrancija, pagaminta XV a., inkrustuota brangakmeniais ir dekoruota subtiliais sidabro ornamentais. Manoma, kad ją pavogė plėšikai arba ji buvo sunaikinta per karo veiksmus. Iki šiol jos buvimo vieta nežinoma, o jos dingimas laikomas didele Ispanijos religinio paveldo netektimi.
Ispanijos sidabro altoriai (Retablos de Plata)
Ispanijos bažnyčiose, ypač Toledo, Sevilijos ir Salamankos katedrose, buvo laikomi įspūdingi sidabro altoriai, vadinami retablos de plata. Šie XVII–XVIII a. dirbiniai buvo gausiai puošti reljefais, vaizduojančiais biblines scenas, ir inkrustuoti brangakmeniais. Per XIX a. karus, įskaitant Napoleono invaziją, ir XX a. Ispanijos pilietinį karą, daugelis šių altorių buvo išplėšti, išlydyti arba paslėpti. Kai kurie galėjo patekti į privačias kolekcijas, tačiau daugumos jų likimas nežinomas, o jų dingimas paliko spragą Ispanijos barokinio meno istorijoje.
Jeruzalės Šventojo Kapo bažnyčios kryžiaus fragmentai
Šventojo Kapo bažnyčia Jeruzalėje, laikoma švenčiausia krikščionių vieta, saugojo relikvijas, manomas esant Tikrojo Kryžiaus dalelėmis. Šios relikvijos, laikomos auksiniuose ir sidabriniuose relikvijoriuose, buvo itin vertinamos viduramžiais. XVI a., Osmanų imperijai užkariavus regioną, daugelis šių fragmentų dingo – galimai buvo pavogti, sunaikinti ar paslėpti, siekiant apsaugoti nuo plėšikų. Jų dingimas atspindi sudėtingą Šventosios Žemės istoriją, o jų buvimo vieta lieka paslaptimi.
Kauno Bernardinų bažnyčios varpai
Kauno Bernardinų bažnyčia, svarbus Lietuvos religinis ir kultūrinis centras, iki XX a. pradžios turėjo rinkinį istorinių varpų, datuojamų XVII–XVIII a. 1915 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečių kariuomenė rekvizavo šiuos varpus, greičiausiai išlydydama juos karinėms reikmėms. Nepaisant pastangų po karo atkurti paveldą, nė vienas iš šių varpų nebuvo sugrąžintas ar rastas, o jų dingimas laikomas skaudžia netektimi Lietuvos bažnytiniam paveldui.
Kazanskaja Dievo Motinos ikona (originalas)
Kazanskaja Dievo Motinos ikona, laikoma viena švenčiausių Rusijos ortodoksų relikvijų, buvo saugoma Kazanės Dievo Motinos sobore. Originali ikona, datuojama XVI a., dingo 1904 m. po vagystės. Manoma, kad vagys galėjo sunaikinti ikoną, siekdami parduoti jos brangakmeniais puoštą rėmą, tačiau yra teorijų, kad ji tebėra paslėpta privačioje kolekcijoje. Ikonos dingimas sukėlė didelį šoką Rusijos tikintiesiems, o jos kopijos tebėra garbinamos iki šiol.
Kijevo Sofijos katedros šventenybės
Kijevo Sofijos katedra, UNESCO pasaulio paveldo objektas, buvo Kijevo Rusios religinis centras, saugojęs unikalius auksinius kryžius, sidabrinius ikonų rėmus ir kitas šventenybes. Per Tarybų Sąjungos antireliginę kampaniją XX a. ir Antrąjį pasaulinį karą daugelis šių dirbinių dingo – dalis buvo konfiskuota, dalis pavogta ar sunaikinta karo metu. Kai kurios relikvijos galėjo būti išvežtos į privačias kolekcijas ar muziejus, tačiau jų tiksli buvimo vieta nežinoma, o jų netektis yra didelis smūgis Ukrainos kultūriniam paveldui.
Konstantinopolio Šv. Andriejaus relikvijos
Konstantinopolio Hagia Sophia ir kitos bažnyčios saugojo Šv. Andriejaus, vieno iš apaštalų, relikvijas, įskaitant jo kaukolę ir kitus kaulus, laikomus brangiuose relikvijoriuose. Per Ketvirtąjį kryžiaus žygį (1204 m.), kai kryžiuočiai apiplėšė Konstantinopolį, šios relikvijos dingo. Manoma, kad jos buvo išvežtos į Vakarus, galimai į Italiją, arba sunaikintos. Jų dingimas yra vienas skaudžiausių Bizantijos religinio paveldo nuostolių.
Krokuvos Wawelio katedros sidabrinės žvakidės ir votai
Wawelio katedra Krokuvoje, Lenkijos karalių karūnavimo ir laidojimo vieta, buvo žinoma dėl savo sidabrinių žvakidžių ir votų – auksinių bei sidabrinių aukų, skirtų šventiesiems. Per Antrąjį pasaulinį karą, nacių okupacijos metu, dalis šių dirbinių buvo pavogta arba konfiskuota. Kai kurie galėjo būti išlydyti, kiti – paslėpti privačiose kolekcijose. Jų dingimas yra reikšminga Lenkijos religinio ir karališkojo paveldo netektis.
Kvedlinburgo katedros brangakmenių monstrancija
Kvedlinburgo katedra Vokietijoje, svarbus Saksonijos dinastijos religinis centras, saugojo išskirtinę monstranciją, inkrustuotą brangakmeniais ir pagamintą XIII–XIV a. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1945 m., katedra buvo apiplėšta, o monstrancija dingo. Manoma, kad ją pavogė kareiviai arba ji buvo sunaikinta per karo chaosą. Jos netektis laikoma didele Vokietijos gotikinio meno netektimi.
Malonnės sidabrinis altorėlis (Prancūzija)
Malonnės (Mâcon) katedra Prancūzijoje turėjo sidabrinį altorėlį, XVII a. barokinio stiliaus šedevrą, puoštą reljefais ir brangakmeniais. Per Prancūzijos revoliuciją (1789–1799 m.), kai bažnytiniai turtai buvo nacionalizuojami, altorėlis buvo konfiskuotas ir greičiausiai išlydytas. Jo dingimas atspindi masinį bažnytinių vertybių naikinimą revoliucijos metu Prancūzijoje.
Lietuvos katedrų senosios relikvijos
Lietuvos katedrose, ypač Vilniaus ir Kauno, buvo saugomos senosios relikvijos, tokios kaip Tikrojo Kryžiaus dalelės ir šventųjų kaulai, dažnai laikomi auksiniuose ar sidabriniuose relikvijoriuose. Manoma, kad dalis jų dingo per Maskvos Didįjį gaisrą (1812 m.) ir vėlesnius XIX a. sukilimus, kai bažnyčios buvo plėšiamos ar jų turtai konfiskuojami. Jų likimas nežinomas, o paieškos tebevyksta, tačiau dauguma laikomos negrįžtamai prarastomis.
Bambergo katedros gotikiniai altorių fragmentai
Bambergo katedra, vienas svarbiausių Vokietijos gotikinio meno centrų, saugojo unikalius altorių fragmentus, įskaitant raižytas medines ir paauksuotas plokštes. Per Trisdešimties metų karą (XVII a.) ir Antrąjį pasaulinį karą šie fragmentai dingo – dalis buvo pavogta, dalis sunaikinta per bombardavimus. Jų netektis smarkiai paveikė Vokietijos religinio meno paveldą.
Lietuvos bažnyčių brangenybės
Per XVII–XX a. karus, sovietinę okupaciją ir sukilimus Lietuvoje dingo daugybė bažnytinių brangenybių: sidabrinės taurės, monstrancijos, varpai, medinės skulptūros ir ikonų rėmai. Dažnai šie dirbiniai buvo konfiskuojami, išlydomi ar slapta išvežami. Ypač vertinami smulkūs sidabro dirbiniai, puošti emaliu ir brangakmeniais, kurie buvo lengvai slepiami ar parduodami juodojoje rinkoje. Jų paieškos tęsiasi, tačiau dauguma laikomi prarastais.
Kijevo Sofijos katedros aukso kryžiai ir ikonų rėmai
Per Tarybų Sąjungos religinį persekiojimą (XX a. 3–4 dešimtmetyje) ir Antrąjį pasaulinį karą Kijevo Sofijos katedra neteko kelių auksinių kryžių ir sidabrinių ikonų rėmų, puoštų brangakmeniais. Šios šventenybės buvo konfiskuotos sovietų valdžios, pavogtos ar sunaikintos karo metu. Kai kurios galėjo būti išvežtos į Rusiją ar Vakarų Europą, tačiau jų buvimo vieta nežinoma, o jų dingimas yra skaudus Ukrainos paveldo praradimas.
Ispanijos sidabro altoriai ir bažnyčių durų apkalai
XIX a. kariniai konfliktai, tokie kaip Napoleono karai, ir XX a. Ispanijos pilietinis karas lėmė daugelio sidabrinių altorių ir bažnyčių durų apkalų dingimą. Šie barokiniai dirbiniai, puošti reljefais ir inkrustacijomis, buvo ypač vertinami Andalūzijos ir Kastilijos regionuose. Dauguma jų buvo išlydyti ar pavogti, o likę galėjo patekti į privačias kolekcijas. Jų netektis smarkiai paveikė Ispanijos religinį meną.
Rūdninkų bažnyčios auksinis altorius
Rūdninkų bažnyčia Lietuvoje, buvusi svarbiu religiniu centru, turėjo auksinį altorių, XVII a. šedevrą, puoštą barokiniais ornamentais. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių kariuomenė apiplėšė bažnyčią, o altorius buvo sunaikintas arba išgabentas. Manoma, kad jis galėjo būti išlydytas, tačiau jo likimas nežinomas, o dingimas yra reikšminga Lietuvos barokinio paveldo netektis.
Rusijos ikonos
Rusijos ortodoksų bažnyčios ikonos, ypač XVI–XIX a. kūriniai, buvo ne tik religiniai, bet ir kultūriniai lobiai, dažnai puošti sidabriniais ar auksiniais rėmais ir brangakmeniais. Sovietų Sąjungos antireliginės kampanijos metu (XX a. 2–4 dešimtmečiai) tūkstančiai ikonų buvo konfiskuotos iš bažnyčių, vienuolynų ir privačių kolekcijų. Daugelis jų buvo sunaikintos, išlydytos dėl brangiųjų metalų arba parduotos juodojoje rinkoje. Ypač vertingos „Kazanskaja“ ir „Vladimiro Dievo Motinos“ ikonų kopijos, puoštos brangakmenių inkrustacijomis, dingo muziejų sandėliuose ar privačiose kolekcijose. Jų dingimas yra didelė Rusijos religinio paveldo netektis, o paieškos tebevyksta tarptautinėse meno rinkose.
San Marco relikvijos (Venecija)
Venecijos Šv. Morkaus bazilika, garsėjanti savo bizantišku grožiu, saugojo neįkainojamus viduramžių auksakalystės dirbinius, įskaitant relikvijorius, puoštus emaliu, brangakmeniais ir auksu. XIX–XX a., ypač per neramius politinius laikotarpius, tokie kaip Napoleono okupacija ir vėlesni konfliktai, dalis šių relikvijų buvo pavogta arba dingo neaiškiomis aplinkybėmis. Tarp jų buvo Šv. Morkaus ir kitų šventųjų relikvijoriai, laikyti bažnyčios ižde. Manoma, kad kai kurie dirbiniai galėjo būti išvežti į privačias kolekcijas ar net sunaikinti, o jų dingimas laikomas skaudžiu smūgiu Venecijos religiniam ir meniniam paveldui.
Šv. Petro relikvijų skrynia (Roma)
Šv. Petro bazilika Romoje, krikščionybės širdis, saugojo auksines skrynias, skirtas apaštalo Petro relikvijoms. Viena iš jų, puošta brangakmeniais ir subtiliais auksakalystės darbais, dingo per 1527 m. Romos apiplėšimą (Sacco di Roma), kai imperatoriaus Karolio V kariuomenė nusiaubė miestą. Skrynia, laikyta neįkainojamu krikščionių relikvijoriumi, galėjo būti išlydyta arba paslėpta privačiose kolekcijose. Jos dingimas simbolizuoja chaotišką XVI a. religinių turtų plėšimą, o jos buvimo vieta iki šiol nežinoma.
Šv. Tomo Akviniečio rankraštis (Italija)
Šv. Tomo Akviniečio, vieno žymiausių viduramžių teologų, originalūs XIII a. rankraščiai buvo laikomi Italijos vienuolynuose, ypač dominikonų bibliotekose. Vienas iš šių rankraščių, manoma, dalis jo veikalo Summa Theologica, dingo per Napoleono karus (XVIII a. pabaiga–XIX a. pradžia), kai vienuolynai buvo sekuliarizuojami, o jų turtai konfiskuojami. Rankraštis galėjo būti sunaikintas, parduotas ar paslėptas privačioje kolekcijoje. Jo dingimas yra didelė netektis teologijos ir viduramžių raštijos tyrinėtojams.
Šventasis Gralis
Šventasis Gralis, legendinis krikščionių artefaktas, siejamas su Paskutine Vakariene ir Jėzaus krauju, yra vienas paslaptingiausių dingusių religinių objektų. Viduramžių tekstuose, tokiuose kaip Artūro legendos, Gralis aprašomas kaip stebuklinga taurė ar indas, tačiau jokie patikimi istoriniai įrodymai apie jo egzistavimą nėra išlikę. Manoma, kad jis galėjo būti saugomas Europos bažnyčiose ar vienuolynuose, bet dingo per kryžiaus žygius ar reformacijos laikotarpį (XII–XVI a.). Jo paieškos tebėra populiarios, tačiau Gralis greičiausiai yra labiau simbolis nei realus objektas.
Toledo katedros auksakalystės kryžius
Toledo katedra, Ispanijos katalikų centras, saugojo gotikinį kryžių, pagamintą XIV a., puoštą brangakmeniais ir emaliuotais ornamentais. Per Ispanijos pilietinį karą (1936–1939 m.) katedra buvo plėšiama, o šis kryžius dingo – galimai pavogtas ar sunaikintas per karo chaosą. Jo netektis yra reikšminga Ispanijos gotikinio meno paveldo dalis, o jo buvimo vieta tebėra paslaptis, nors egzistuoja teorijos, kad jis galėjo patekti į privačias kolekcijas.
Ambergo Nukryžiuotasis
Viduramžių laikų Nukryžiuotojo Kristaus skulptūra, žinoma kaip Ambergo Nukryžiuotasis, buvo laikoma Bavarijos Ambergo katedroje. Ši XIII a. medinė skulptūra, puošta auksu ir brangakmeniais, dingo per Napoleono karus (XIX a. pradžia), kai regionas buvo apiplėštas. Manoma, kad ji galėjo būti pavogta, sunaikinta ar paslėpta, siekiant apsaugoti nuo plėšikų. Jos paieškos tęsiamos, tačiau skulptūra išlieka viena ieškomiausių Vokietijos religinių vertybių.
Vilniaus katedros senosios relikvijos
Vilniaus katedra, Lietuvos katalikybės simbolis, saugojo senąsias relikvijas, įskaitant Šv. Kazimiero kaulus ir, kaip teigiama, Tikrojo Kryžiaus daleles, laikomas sidabriniuose relikvijoriuose. Po XIX a. sukilimų, ypač 1831 ir 1863 m., daugelis šių relikvijų dingo – galimai konfiskuotos Rusijos imperijos valdžios ar pavogtos per neramumus. Jų likimas nežinomas, o jų dingimas yra skaudus Lietuvos religinio paveldo praradimas.
Vladimiro Dievo Motinos ikonos brangakmeniais puoštas rėmas
Vladimiro Dievo Motinos ikona, viena švenčiausių Rusijos ortodoksų relikvijų, buvo puošta auksiniu rėmu, inkrustuotu brangakmeniais. Sovietų valdžios antireliginės kampanijos metu (XX a. 3 dešimtmetyje) rėmas buvo konfiskuotas, o vėliau dingo – galimai išlydytas ar parduotas juodojoje rinkoje. Pati ikona išliko, tačiau rėmo netektis sumažino jos istorinę ir meninę vertę, o jo buvimo vieta nežinoma.
Vokietijos Marienbergo vienuolyno sidabro kolekcija
Marienbergo vienuolynas Vokietijoje, svarbus viduramžių religinis centras, saugojo sidabrinių liturginių indų ir relikvijorių kolekciją, datuojamą XIV–XVI a. 1945 m., per Antrąjį pasaulinį karą, vienuolyną užėmė Raudonoji armija, o kolekcija dingo – greičiausiai buvo pavogta arba sunaikinta. Jos netektis yra didelis smūgis Vokietijos religiniam paveldui, o paieškos tebevyksta.
Vytauto Didžiojo remtos katedros relikvijos
Vytautas Didysis, Lietuvos didysis kunigaikštis, rėmė Vilniaus ir kitų katedrų statybas, dovanodamas joms relikvijas, tokias kaip šventųjų kaulai ir Tikrojo Kryžiaus dalelės. Šios relikvijos, laikomos auksiniuose relikvijoriuose, dingo per XVII–XIX a. karus, įskaitant Maskvos Didįjį gaisrą (1812 m.) ir Napoleono invaziją. Manoma, kad jos buvo pavogtos ar konfiskuotos, o jų likimas nežinomas, palikdamas spragą Lietuvos krikščioniškame pavelde.
Vytauto Didžiojo sidabrinė monstrancija
Vytauto Didžiojo dovanota sidabrinė monstrancija, XV a. šedevras, buvo laikoma Vilniaus katedroje. Puošta gotikiniais ornamentais ir brangakmeniais, ji dingo, manoma, per Maskvos Didįjį gaisrą (1812 m.) arba Napoleono karų metu. Monstrancija galėjo būti išlydyta ar paslėpta, o jos dingimas yra reikšminga Lietuvos religinio paveldo netektis, simbolizuojanti Vytauto palikimo praradimą.