Žmonės dažnai susiduria su mintimi, kad Dievo nėra, ir šis požiūris neretai kyla iš noro gyventi be aukštesnės moralinės ar dvasinės tvarkos. Jie nori patys tapti savo gyvenimo šeimininkais, būti kaip Dievai ir nejausti atsakomybės prieš nieką kitą. Tokie žmonės gali manyti, kad gyvenimas be Dievo yra paprastesnis ir patogesnis, nes leidžia daryti tai, ko nori, nepriklausomai nuo moralės ar etikos normų.
Tačiau pasaulis negali egzistuoti be aukštesnės būties, kuri būtų už visos visatos ribų. Visata pati iš savęs neturi prasmės ar pagrindo – ji negali būti savo pačios kūrėja. Tai reiškia, kad turi egzistuoti aukštesnė jėga, kurios dėka viskas atsirado ir egzistuoja. Ši aukštesnė jėga yra Dievas – visko kūrėjas ir palaikytojas. Būtent Jis suteikia pasauliui prasmę ir egzistencijos pagrindą.
Žmonės ne visada gali suvokti Dievą vien logika ar mokslu. Dievo buvimas pasireiškia per apreiškimą. Dievas gali atsiskleisti per gamtos stebuklus, žmonių istoriją ir asmenines patirtis. Taip pat vienas svarbiausių būdų pažinti Dievą yra Šventasis Raštas, kur Dievas atskleidžia savo prigimtį, planus ir meilę žmonijai. Biblija yra kaip sodas, kuriame Dievo tiesos atsiveria žmogaus sielai.
Dievas taip pat kalba žmogui per maldą. Kai žmogus meldžiasi, jis palaiko ryšį su Dievu ir gali išgirsti Jo balsą savo gyvenime. Tai nėra vienpusiškas veiksmas – Dievas atsako į žmogaus maldą ir veikia jo gyvenime. Per maldą žmogus stiprina savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, kuris vadovauja jo gyvenimui ir padeda priimti svarbius sprendimus.
Dievas nėra tik abstrakti idėja ar prasimanymas. Jis yra tikra, esminė būties dalis, be kurios visata neturėtų prasmės. Žmonės gali pažinti Dievą per Jo apreiškimus, Šventąjį Raštą ir asmeninius išgyvenimus, o ryšys su Juo sustiprėja per maldą. Dievas yra tas, kuris suteikia mūsų gyvenimams prasmę, vedimą ir tikslą.
Žmogaus santykis su Dievu yra įvairus ir apima platų spektrą – nuo gilios tikėjimo ir atsidavimo iki abejonės ir atsiribojimo. Šis santykis formuojamas per maldą, meditaciją, religines praktikas ir bendravimą su religinės bendruomenės nariais. Kiekviena religija siūlo unikalų kelią prie Dievo, apibrėždama jo prigimtį ir žmonių vaidmenį jo akivaizdoje. Pavyzdžiui, krikščionybėje centrinė vieta užima Jėzaus Kristaus auka ir atpirkimas, o islame – pasidavimas Alacho valiai ir penki ramsčiai.Dievo egzistavimo įrodymas dažnai ieškomas filosofijoje ir teologijoje. Tokie mąstytojai kaip Tomas Akvinietis argumentavo už Dievo egzistavimą remdamiesi kosmologiniais, ontologiniais ir teleologiniais argumentais. Tačiau Dievo prigimtis lieka paslaptis, nesuprantama žmogaus protu. Švento Augustino žodžiai "Tu padarei mus sau, o mūsų širdis neramia, kol ji ras ramybę Tavieji" puikiai apibūdina šią žmogaus troškimą surasti Dievą ir ramybę savo sieloje. Kiti, kaip ir Nietzsche, tvirtino, kad Dievas yra miręs, o tai atspindi pasaulietėjimo tendencijas ir žmonių nusivylimą religija. Tačiau net ir abejojantys žmonės dažnai susiduria su egzistenciniais klausimais, kurie skatina juos ieškoti prasmės ir tikslo už materialaus pasaulio ribų. Ši paieška gali vesti juos atgal prie tikėjimo ar bent jau prie suvokimo, kad egzistuoja kažkas didesnio už juos pačius. Tikėjimas Dievu, nepriklausomai nuo jo formos, dažnai suteikia žmonėms vilties, stiprybės ir prasmės gyvenime.