Viduramžių scholastika, ypač XIII a., buvo intelektualinis judėjimas, siekęs suderinti krikščioniškąjį tikėjimą su racionaliu mąstymu, dažnai remdamasis Aristotelio filosofija. Scholastikai kūrė Dievo buvimo įrodymus, vadinamus teoremomis arba argumentais, kurie rėmėsi logika ir stebėjimais, o ne vien tikėjimu. Tarp žymiausių scholastikos mąstytojų buvo šv. Tomas Akvinietis, kurio penki argumentai („Quinque Viae“) tapo klasikine Dievo buvimo įrodymų sistema. Taip pat svarbūs buvo šv. Anzelmo ontologinis argumentas ir kiti mąstytojai, tokie kaip Dunsas Skotas ar Viljamas Okamas. Šiame straipsnyje aptarsime šių teoremų esmę, jų kontekstą ir reikšmę.
Žodis „teorema“ kildinamas iš graikų kalbos „theorema“, reiškiančio „stebėjimas“ arba „įžvalga“. Scholastikoje teorema suprantama kaip racionalus įrodymas, pagrįstas logika ir patirtimi, skirtas pagrįsti tam tikrą teiginį, šiuo atveju – Dievo egzistavimą. Scholastikai naudojo teologiją ir filosofiją, kad pateiktų argumentus, kurie būtų prieinami net netikintiems, remdamiesi natūraliu protu („ratio naturalis“).
Dievo buvimo teoremos nebuvo skirtos pakeisti tikėjimą, bet parodyti, kad tikėjimas yra suderinamas su protu. Scholastikai tikėjo, kad Dievo egzistavimas yra akivaizdus, tačiau žmogaus protas gali tai įrodyti per struktūruotus argumentus.
Šv. Tomo Akviniečio „Penki keliai“ (Quinque Viae)
Šv. Tomas Akvinietis (1225–1274), dominikonų teologas, savo veikale „Summa Theologiae“ pateikė penkis Dievo buvimo įrodymus, žinomus kaip „Quinque Viae“. Šie argumentai remiasi empiriniais stebėjimais ir Aristotelio priežastingumo principu. Kiekvienas kelias siekia parodyti, kad pasaulio tvarka ir egzistencija reikalauja pirmosios priežasties – Dievo.
- Pirmasis kelias: Judėjimo argumentas
Pasaulyje stebime judėjimą (pokyčius). Viskas, kas juda, yra kažko kito judinama (pvz., lazda juda tik žmogaus rankos dėka). Tačiau šis judėjimo grandininis procesas negali tęstis be galo, todėl turi būti pirmasis nejudantis judintojas, kuris pats nėra judinamas – tai Dievas.
Citata: „Viskas, kas juda, yra kažko kito judinama, o tai negali tęstis iki begalybės.“ - Antrasis kelias: Priežastingumo argumentas
Kiekviena pasekmė turi priežastį. Pasaulyje stebime priežasčių ir pasekmių grandinę, bet ji negali būti begalinė. Todėl turi būti pirmoji priežastis, kuri pati nėra sukelta – tai Dievas.
Citata: „Negali būti begalinė priežasčių seka, todėl būtina pirmoji nesukelta priežastis.“ - Trečiasis kelias: Būtinybės argumentas
Pasaulyje egzistuoja daiktai, kurie gali būti arba nebūti (kontingentiniai). Jei viskas būtų kontingentiška, kažkada nieko nebūtų buvę. Kadangi kažkas egzistuoja, turi būti būtina esybė, kuri egzistuoja pati iš savęs ir yra visų kitų daiktų priežastis – tai Dievas.
Citata: „Būtina pripažinti kažką, kas yra būtina per save ir neturi savo būtinybės priežasties kitur.“ - Ketvirtasis kelias: Tobulumo argumentas
Pasaulyje stebime įvairius tobulumo laipsnius (gerumas, grožis, tiesa). Šie laipsniai rodo, kad turi būti absoliutus tobulumas, kuris yra visų tobulumų šaltinis – tai Dievas.
Citata: „Yra kažkas, kas visiems daiktams yra jų būties, gerumo ir tobulumo priežastis.“ - Penktasis kelias: Tikslinės priežasties argumentas
Gamtoje stebime tikslingą tvarką (pvz., planetų judėjimas, gyvūnų instinktai). Net negyvi daiktai veikia pagal tam tikrą tikslą, kas rodo, kad yra protinga esybė, kuri nustato šią tvarką – tai Dievas.
Citata: „Daiktai, neturintys pažinimo, veikia dėl tikslo, vadinasi, juos valdo kažkas protingas.“
Akviniečio argumentai yra posteriori, tai yra, remiasi stebėjimais, o ne grynai apriorine logika. Jie pabrėžia, kad Dievas yra galutinė viso ko priežastis, būtinybė ir tvarkos šaltinis.
Šv. Anzelmo ontologinis argumentas
Šv. Anzelmas Kenterberietis (1033–1109) pateikė kitokį Dievo buvimo įrodymą, žinomą kaip ontologinį argumentą, kuris remiasi gryna logika, o ne empiriniais stebėjimais. Jo argumentas, išdėstytas veikale „Proslogion“, teigia:
- Dievas yra „tai, didesnio už ką negalima įsivaizduoti“.
- Jei Dievas egzistuotų tik mintyse, o ne tikrovėje, jis nebūtų didžiausia įsivaizduojama esybė, nes tikrovėje egzistuojanti esybė yra didesnė.
- Todėl Dievas, kaip didžiausia įsivaizduojama esybė, turi egzistuoti tikrovėje.
Citata: „Dievas yra tai, didesnio už ką negalima įsivaizduoti, todėl jis turi egzistuoti ne tik mintyse, bet ir tikrovėje.“
Anzelmo argumentas buvo novatoriškas, nes rėmėsi apriorine logika, tačiau vėliau sulaukė kritikos, ypač iš šv. Tomo Akviniečio, kuris manė, kad Dievo egzistavimas turi būti įrodytas per patirtį, o ne vien protą. Vėliau Imanuelis Kantas kritikavo ontologinį argumentą, teigdamas, kad egzistavimas nėra savybė, kurią galima priskirti sąvokai.
Kiti scholastiniai mąstytojai
Dunsas Skotas
Jonas Dunsas Skotas (1266–1308) siūlė savo Dievo buvimo įrodymus, kurie buvo artimi Akviniečio, bet labiau pabrėžė Dievo begalybę. Skotas teigė, kad pasaulio priežastinė tvarka rodo būtiną begalinę esybę, kuri yra Dievas. Jo argumentai buvo subtilesni, akcentuojantys Dievo savybių, tokių kaip begalybė ir paprastumas, logiką.
Citata: „Būtina esybė, kuri yra begalinė, yra visų kontingentinių esybių priežastis.“
Viljamas Okamas
Viljamas Okamas (1287–1347), žinomas dėl „Okamo skustuvo“, buvo skeptiškesnis dėl sudėtingų teologinių įrodymų. Jis teigė, kad Dievo egzistavimas yra tikėjimo, o ne proto reikalas, tačiau pripažino, kad priežastingumo argumentai gali būti racionaliai pagrįsti. Okamas pabrėžė paprastumą ir abejojo pernelyg sudėtingais scholastiniais įrodymais.
Citata: „Dievo egzistavimas yra tikėtinas per priežastis, bet galutinis įrodymas yra tikėjime.“
Istorinis kontekstas ir reikšmė
Scholastinės Dievo buvimo teoremos atsirado viduramžių Europoje, kai krikščionybė buvo dominuojanti pasaulėžiūra, tačiau susidūrė su iššūkiais iš islamo filosofijos (pvz., Avicenna, Averroes) ir pagoniškų idėjų, atgimusių per Aristotelio raštų vertimus. Scholastikai, tokie kaip Akvinietis, siekė parodyti, kad krikščioniškasis tikėjimas yra racionalus ir suderinamas su filosofija.
Šios teoremos turėjo ilgalaikę įtaką:
- Filosofijoje: Akviniečio argumentai padėjo pagrindą vėlesniems kosmologiniams ir teleologiniams įrodymams, kuriuos naudojo tokie mąstytojai kaip Leibnicas ar Clarke.
- Teologijoje: Jos sustiprino idėją, kad tikėjimas ir protas gali būti derinami, paveikdamos katalikų doktriną.
- Šiuolaikiniuose debatuose: Nors Kanto ir Hume’o kritika susilpnino ontologinio argumento įtaką, Akviniečio priežastingumo ir tikslingumo argumentai tebėra diskutuojami filosofijoje ir apologetikoje.
Kritika ir ribotumai
- Empirinė kritika: Davidas Hume’as teigė, kad priežastingumo principas negali būti taikomas už fizinio pasaulio ribų, todėl Akviniečio argumentai yra riboti.
- Logikos kritika: Kanto teigimu, egzistavimas nėra savybė, todėl Anzelmo ontologinis argumentas yra logiškai ydingas.
- Begalybės problema: Kai kurie kritikai klausė, kodėl priežasčių grandinė negali būti begalinė, taip paneigdami Akviniečio pirmosios priežasties būtinybę.
Nepaisant kritikos, šios teoremos išlieka svarbios kaip racionalaus tikėjimo pagrindas ir filosofinės diskusijos objektas.