Dievas kaip absoliutybė yra samprata, kuri apima idėją apie dievybę kaip visko pradžią, priežastį ir galutinį tikslą. Religijose dievai dažnai įsivaizduojami kaip esybės, kurių galia, žinios ir valia yra nepalyginamai didesnės už žmogaus. Jie yra pagrindiniai veikėjai mituose ir religiniuose pasakojimuose, kurie ne tik paaiškina pasaulio sandarą, bet ir formuoja tautų ar bendruomenių gyvenimo būdą bei dorovines normas. Ši dievų funkcija leidžia suprasti jų kaip visos tvarkos garantų vaidmenį – tiek kosminėje, tiek žmogiškojoje erdvėje.
Dievai dažnai yra visatos kūrėjai ir valdytojai, galintys įgyvendinti grandiozinius veiksmus, tokius kaip tvano sukėlimas ar mirusiųjų prikėlimas. Jie valdo orus, dangų, požemius, gyvybės ir mirties ciklą. Tačiau ne visose religijose dievų galia laikoma absoliučia. Graikų mitologijoje dievai, nors ir galingi, yra pavaldūs likimui – jėgai, kurią neįstengia paveikti net Dzeusas. Babiloniečių deivė Ištar taip pat nėra visažinė ar visagalė – jos planus įveikia didvyris Gilgamešas. Budizme dievų pasaulis, nors ir pilnas dieviškų esybių, nėra laikomas galutine tikrove, nes dievai, kaip ir žmonės, gali „paklysti“ ir būti mažiau išmintingi už tuos, kurie siekia nirvanos.
Religijų istorijoje dažnai pastebima, kad dievų galios kinta. Dievų konfliktuose ir kartų kaitoje senieji dievai dažnai būna nuverčiami, tačiau iš žmonių sąmonės neišnyksta. Net ir „nugalėtas“ dievas gali išlikti kaip požemių valdovas ar kitokio rango dvasia. Tai rodo, kad žmogaus santykis su dievybėmis yra sudėtingas ir lankstus. Nors žmonės dažnai stengiasi dievus permaldauti ar paveikti per kultinius veiksmus, jie visada pripažįsta dievų pranašumą.
Monoteistinėse religijose dievybės samprata įgyja dar didesnį absoliutumo atspalvį. Vienas Dievas tampa ne tik visatos kūrėju ir valdovu, bet ir asmeniniu žmogaus gyvenimo vadovu bei tikslu. Monoteistinio Dievo absoliutumas ne tik atveria žmogui galimybę bendrauti su dieviškumu, bet ir įkvepia siekti vienybės su šia aukščiausia esybe. Krikščionybėje tai atsispindi per mintį apie Dievo ir žmogaus artumą – „Jūs esate dievai“, sakoma Evangelijoje pagal Joną (Jn 10, 34). Krikščionybės mistikai, kaip ir islamo sufijai, per giliausius dvasinius išgyvenimus patiria vienybę su Dievu, o tai sustiprina Absoliuto kaip viską apimančios tikrovės suvokimą.
Panaši mintis randama ir kitose religijose, pavyzdžiui, hinduizme, kur mokoma apie Atmano (individualios sielos) ir Brahmano (visuotinio dieviškojo prado) tapatumą. Tai rodo, kad Dievo absoliutumo idėja nėra būdinga tik monoteizmui. Ji egzistuoja ir kitose tradicijose, kur dievybė suvokiama kaip visatos pagrindas ir tikroji tikrovė, su kuria žmogus gali susijungti per dvasinius ieškojimus.
Dievo kaip absoliutybės samprata yra universali, tačiau ji reiškiasi skirtingais būdais įvairiose religijose. Kai kuriose tradicijose Dievas yra ne tik visagalis, bet ir artimas, kviečiantis žmogų į santykį ir vienybę. Kitose – dievybės veikla daugiau kosminė ir mažiau susijusi su individualiu žmogaus gyvenimu. Šis universalumas ir įvairovė parodo, kaip skirtingos kultūros ir tikėjimo sistemos ieško atsakymų į pamatinius būties klausimus ir kaip žmogaus siekis suvokti Absoliutą formuoja religines pasaulėžiūras.