Teiginys „Dievas gyvena tamsoje“, tiesiogiai nurodo į vieną iš gilesnių biblinės teologijos paslapčių – Dievo neprieinamumą žmogui. Tai simbolizuoja ne tik Dievo paslaptį, bet ir Jo absoliutų šventumą, kuris žmogaus ribotu protui ir akims yra nepasiekiamas. Biblijoje tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente galima rasti užuominų apie tai, kad Dievas gyvena ir veikia šviesoje, tačiau šviesa, kuri yra Jame, taip pat yra už žmogaus supratimo ribų.
Dievo „gyvenimas tamsoje“ pirmiausia yra susijęs su Jo šventumu ir slėpiniu. Paulius, laiške Timotiejui, rašo, kad „Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6,16). Tai, kad Dievas gyvena „neprieinamoje šviesoje“, nereiškia, kad Dievas būtų „tamsoje“ pačia tiesiogine prasme. Tai simbolizuoja, kad Dievas, būdamas šventas, visiškai pranoksta žmogaus gebėjimą Jį suvokti ir pažinti savo ribotais pojūčiais. Jo tikroji prigimtis ir didybė yra taip toli nuo žmogaus, kad net ir „šviesa“, kurią Dievas skleidžia, yra per didelė ir per ryški, kad žmogus galėtų ją visiškai priimti ir suvokti.
Pranašystės ir įvykiai, kaip ir Dievo pasirodymai Mozės laikais, taip pat rodo šį paslaptingą Dievo būvį. Mozė patyrė Dievo buvimą tamsiame debesyje (Iš 19,9), ir tai buvo ženklas, kad Dievas pasireiškia kaip paslaptis, neatskleidžiama tiesa. Net ir Saliamonas, kalbėdamas apie Dievo šventovę, pripažįsta, kad Dievas „nori gyventi tamsoje“ (2 Kron 6,1), nurodydamas į Jo neprieinamumą žmogaus supratimui ir prigimčiai. Dievo tamsa – tai ne vien rūkas ar mirtina tamsa, bet Dievo šventumo ir neaprėpiamumo simbolis, kuris žmogui kelia pagarbą ir baimę.
Teologai ir mistikai dažnai kalba apie Dievo tamsą kaip apie tai, kas pranoksta mūsų žmogiškąją patirtį. Dievas yra šviesa, tačiau ši šviesa yra tokia ryški, kad žmogaus akys apaksta. Tuo pačiu metu Dievo šviesa paslepia Jį nuo žmogaus, nes žmogaus gebėjimas suprasti Dievą yra ribotas. Šis kontrastas – šviesa ir tamsa – ne tik rodo Dievo didybę, bet ir mūsų kaip žmonių ribotumą. Prieš šią šviesą žmogus gali tik nuolankiai atsiversti ir gerbti Dievo paslaptį.
Savo vidinėse teologinėse apmąstymuose, žmogus dažnai siekia pažinti Dievą, tačiau Jo didybė ir šventumas yra per dideli, kad būtų pasiekiami tiesioginiu žvilgsniu. Tuo pačiu metu Dievas nuolat kviečia žmogų į santykį su savimi, tačiau šis santykis neįmanomas be nuolankumo ir tikėjimo. Kaip sakoma, „Dievas spindi tamsoje“, tačiau ši „tamsa“ yra ne dieviškas atstūmimas, o tik žmogaus silpnumo išraiška prieš Dievo šventumą.
Apmąstydami šį teiginį apie Dievo gyvenimą „tamsoje“, galime pažvelgti į tai kaip į kvietimą priimti Dievo paslaptį ir nebandyti visiškai ją apčiuopti ar suprasti. Dievas, gyvenantis neprieinamoje šviesoje, yra kvietimas į gyvenimą, kuris prasideda nuolankumu ir pasitikėjimu. Tai kelias, kuris ne tik atskleidžia Dievo šventumą, bet ir kviečia žmogų į nuolatinį atsivėrimą, tikėjimą ir dvasinį augimą.
Dievo šviesa ir tamsa yra viena, nes Dievas yra tas, kuris gali būti tiek šviesa, tiek paslaptis, neprieinama žmogaus protui. Tai mums primena apie tikėjimo paslaptingumą, kad mes niekada negalėsime visiškai suprasti Dievo, bet galime priimti Jį su meile ir pagarba.