Diakonų šventimų priesaika kyla iš Apaštalų darbų (Apd 6, 1–6), kur pirmą kartą paminėta diakonų tarnystė – padėti apaštalams rūpinantis bendruomenės reikalais ir pagalba vargšams. Diakonų pareigos vystėsi kartu su Bažnyčios augimu. Nuo ankstyvųjų amžių šventimų metu buvo duodamas viešas pažadas ištikimai vykdyti savo tarnystę, klausyti vyskupo ir laikytis Bažnyčios mokymo. Dabartinis priesaikos tekstas formavosi per šimtmečius ir yra įtrauktas į oficialius liturginius tekstus: Pontificale Romanum (katalikų tradicijoje) ir kitus apeigynus.
Priesaiką taria būsimas diakonas per šventimų apeigas. Jei diakonas yra vedęs nuolatinis diakonas, jis kartu pasižada gerbti šeimos įsipareigojimus, jei celibato pažado neduoda. Jei rengiamasi kunigystei (pereinamasis diakonas), papildomai priimami skaistumo ir klusnumo įžadai.
Sąmoningai sulaužius priesaiką – ignoruojant Bažnyčios mokymą, nevykdant tarnystės ar pažeidžiant moralinius principus – diakonui gali būti taikomos drausminės priemonės: pareigų sustabdymas arba pašalinimas iš šventimų. Tačiau Bažnyčia visada palieka galimybę atgailauti ir, jei įmanoma, atnaujinti tarnystę.
Nuo seniausių laikų diakonų tarnystė buvo laikoma tiltu tarp dvasininkų ir pasauliečių. Ankstyvieji šventieji diakonai, kaip šv. Steponas ar šv. Laurynas, liudijo ne tik pagalbą vargšams, bet ir ištikimybę iki kankinystės. Viduramžiais diakonatas tapo laikinu tarpsniu prieš kunigystę, o XX amžiuje Vatikano II Susirinkimas atgaivino nuolatinį diakonatą, leidžiantį ir vedusiems vyrams priimti šias šventimus.
Priesaikos tekstas (Katalikų Bažnyčios pavyzdys)
Kunigas (vyskupas) klausia:
“Ar nori būti pašventintas į diakono tarnystę Bažnyčioje, kad tarnautum Dievo tautai su skaistumu ir klusnumu?”
Diakonas atsako:
“Noriu.”
Kunigas:
“Ar nori ištikimai vykdyti savo tarnystę pagal Evangeliją ir Bažnyčios mokymą?”
Diakonas:
“Noriu.”
Kunigas:
“Ar nori laikytis maldos dvasios ir kasdien Dievui aukoti savo gyvenimą už Bažnyčios ir pasaulio išganymą?”
Diakonas:
“Noriu.”
Kunigas:
“Ar pasižadi pagarbiai paklusti savo vyskupui ir jo įpėdiniams?”
Diakonas:
“Pažadu.”
Ši priesaika simbolizuoja pilną diakono pasišventimą Dievui ir Jo tautai, atsakomybę už Evangelijos skelbimą, gailestingumo darbus ir paklusnumą Bažnyčios hierarchijai. Tai ne tik tarnystės pradžia, bet ir viso gyvenimo įsipareigojimas gyventi Evangelijos dvasia.