Dekretas Apie Rytų Katalikų Bažnyčias (Orientalium Ecclesiarum)

„Orientalium Ecclesiarum“ – tai Vatikano II Susirinkimo dekretas apie Rytų Katalikų Bažnyčias, paskelbtas 1964 m. lapkričio 21 d., drauge su dogmatine konstitucija Lumen Gentium ir dekretu apie ekumenizmą (Unitatis Redintegratio). Tai vienas iš svarbiausių dokumentų, kuriuo Bažnyčia iš naujo įvertino Rytų Katalikų tradicijų vertę, pripažindama jų savitumą, orumą ir teisėtą vietą visuotinės Bažnyčios gyvenime.

Dekretą priėmė Antrasis Vatikano Susirinkimas, o galutinai patvirtino ir paskelbė popiežius Paulius VI. Jo turinys buvo rengiamas kartu su Rytų Bažnyčių hierarchais, norint išreikšti ne tik teologinį, bet ir ganytojišką vienybės siekį su visais Katalikų Bažnyčios nariais, ypač tais, kurie laikosi rytų apeigų: bizantiškosios, armėnų, sirų, kaldėjų, maronitų ir kt.

Šimtmečius Vakarų Bažnyčios požiūris į Rytų katalikus (ypač į rytų apeigų bendruomenes, susivienijusias su Roma) buvo iš viršaus žvelgiantis: buvo daromas spaudimas suvienodinti liturgiją, teisę, pamaldumo formas. Vatikano II Susirinkimas siekė nutraukti tą tendenciją ir pasakyti aiškiai: Rytų Bažnyčios yra „vienodai gerbiamos“, ne pavaldinės ar antrarūšės.

Dokumentas kilo iš supratimo, kad vienybė Bažnyčioje nereiškia vienodumo, ir kad rytų tradicijos, nors ir skirtingos, pilnavertiškai perteikia tikėjimą.

Ką dekrete rašoma?

– Rytų Katalikų Bažnyčios turi teisę išsaugoti savo liturgiją, kanonų teisę, dvasinę ir teologinę tradiciją.
– Rytų patriarchai ir vyskupai turi tikrą jurisdikciją savo teritorijose.
– Skatinama ištikimai laikytis senųjų apeigų, be bandymų jas supanašinti su lotyniškomis.
– Kalbama apie bendrystę su ortodoksais: kai kurios praktikos, pvz., abipusis sakramentų priėmimas tam tikrose situacijose, laikomos galimomis, išskirtinėmis sąlygomis.
– Raginama gerbti liturginių kalbų įvairovę: sirų, graikų, armėnų, arabų ir kt.
– Pabrėžiama, kad Rytų Bažnyčios nepapildė Romos, bet visada buvo visumos dalis – jų buvimas nėra laikinas ar antraeilis.

Dekretas aiškiai ir galutinai atmetė lotynizacijos praktiką, t. y. rytų katalikų pavertimą vakarietiško pamaldumo kopija. Jis įkvėpė Rytų Bažnyčias atgimti – sugrįžti prie savo senųjų formų, teologijos, maldos, kalbos. Sustiprėjo rytų identitetas Katalikų Bažnyčioje.

Tai taip pat buvo stiprus gestas ortodoksų pasaulio atžvilgiu: dekretas parodė, kad Bažnyčia vertina ir nori išlaikyti ne vien vieningą doktriną, bet ir daugialypį paveldą. Tai buvo rimtas žingsnis link ekumeninio dialogo, kuriuo siekiama atkurti vienybę su Rytų ortodoksais.

Šis dokumentas tapo pamatu šiandieninei rytų katalikų savivokai, leidęs joms ne tik išlikti, bet ir žydėti Bažnyčios viduje – ne kaip egzotinė išimtis, o kaip viena iš jos pilnaverčių šakų.

DEKRETAS DĖL KATALIKŲ RYTŲ APEIGŲ BAŽNYČIŲ

ORIENTALIUM ECCLESIARUM

IŠKILMINGAI PASKELBTAS JO ŠVENTENYBĖS POPIEŽIAUS PAULIAUS VI
1964 M. LAPKRIČIO 21 D.

ĮŽANGA

  1. Katalikų Bažnyčia labai vertina Rytų Bažnyčių institucijas, liturgines apeigas, bažnytines tradicijas ir krikščioniško gyvenimo normas, nes jos, pasižyminčios garbinga senove, akivaizdžiai saugo Apaštalų per Tėvus perduotą tradiciją, kuri yra dieviškai apreikšto ir nedalomo visuotinės Bažnyčios paveldo dalis. Todėl šis Šventasis Ekumeninis Susirinkimas, rūpindamasis Rytų Bažnyčiomis, kurios gyvai liudija šią tradiciją, kad jos klestėtų ir su nauju apaštališku uolumu vykdytų joms patikėtą užduotį, nusprendė nustatyti keletą principų, papildančių tuos, kurie taikomi visuotinei Bažnyčiai; visa kita pavedama Rytų sinodų ir Šventojo Sosto rūpesčiui.

ATSKIROS BAŽNYČIOS ARBA APEIGOS

  1. Šventoji Katalikų Bažnyčia, kuri yra mistinis Kristaus Kūnas, sudaryta iš tikinčiųjų, kurie Šventojoje Dvasioje organiškai sujungti tuo pačiu tikėjimu, tais pačiais sakramentais ir tuo pačiu valdymu, susibūrę į įvairias grupes, kurias vienija hierarchija, sudaro atskiras Bažnyčias arba Apeigas. Tarp jų egzistuoja nuostabus vienybės ryšys, todėl įvairovė Bažnyčioje nekenkia jos vienybei, bet ją išreiškia, nes Katalikų Bažnyčios tikslas yra, kad kiekviena atskira Bažnyčia ar Apeiga išsaugotų savo tradicijas visiškai ir nepažeistas, taip pat pritaikytų savo gyvenimo būdą prie skirtingų laikų ir vietų poreikių.
  2. Šios atskiros Bažnyčios, tiek Rytų, tiek Vakarų, nors šiek tiek skiriasi savo apeigomis (kaip įprasta sakyti), tai yra liturgija, bažnytine disciplina ir dvasiniu paveldu, vis dėlto kiekviena iš jų, kaip ir kitos, yra patikėta Romos Popiežiaus, dieviškai paskirto šventojo Petro įpėdinio, turinčio primatą visuotinei Bažnyčiai, pastoraciniam valdymui. Todėl jos yra lygios orumo atžvilgiu, nei viena iš jų nėra pranašesnė už kitas dėl apeigų, jos turi tas pačias teises ir pareigas, įskaitant Evangelijos skelbimą visam pasauliui (plg. Mk 16, 15) vadovaujant Romos Popiežiui.
  3. Todėl visame pasaulyje reikia imtis priemonių visų atskirų Bažnyčių apsaugai ir plėtrai, ir šiam tikslui, kur tikinčiųjų dvasinis gėris to reikalauja, turėtų būti steigiamos parapijos ir specialios hierarchijos. Skirtingų atskirų Bažnyčių hierarchai, turintys jurisdikciją toje pačioje teritorijoje, reguliariuose susitikimuose bendrai tardamiesi turėtų siekti veiksmų vienybės ir bendromis pastangomis remti bendras užduotis, kad būtų geriau skatinamas religijos gėris ir veiksmingiau apsaugotas tvarkingas kunigų gyvenimo būdas. Visi dvasininkai ir tie, kurie siekia šventimų, turėtų būti mokomi apie apeigas, ypač apie praktines normas, taikomas tarpapeiginiams klausimams. Pasauliečiai taip pat turėtų būti mokomi apie apeigas ir jų taisykles kaip katechezės dalis. Galiausiai, kiekvienas katalikas, taip pat kiekvienas nekatalikiškos bažnyčios ar konfesijos krikštytasis, įstojęs į pilną katalikų bendrystę, privalo išlaikyti savo apeigas visur, kur bebūtų, jas branginti ir, kiek įmanoma, jų laikytis, išskyrus specialius atvejus, kai asmenys, bendruomenės ar teritorijos gali kreiptis į Apaštališkąjį Sostą, kuris, kaip aukščiausias tarpbažnytinių santykių teisėjas, veiks pats arba per kitas institucijas, ekumenine dvasia atsižvelgdamas į poreikius, išleisdamas tinkamus nurodymus, dekretus ar reskriptus.

RYTŲ BAŽNYČIŲ DVASINIO PAVELDO IŠSAUGOJIMAS

  1. Istorija, tradicija ir gausios bažnytinės institucijos iškalbingai liudija didelius Rytų Bažnyčių nuopelnus visuotinei Bažnyčiai. Todėl Šventasis Susirinkimas ne tik teikia šiam bažnytiniam ir dvasiniam paveldui deramą pagarbą ir pelnytą pripažinimą, bet ir nedvejodamas laiko jį visos Bažnyčios paveldu. Dėl šios priežasties jis iškilmingai pareiškia, kad Rytų Bažnyčios, kaip ir Vakarų Bažnyčios, turi pilną teisę ir pareigą valdyti save pagal savo nustatytas disciplinas, nes visos jos yra vertos pagyrimo dėl savo garbingos senovės, labiau atitinka savo tikinčiųjų charakterį ir yra tinkamesnės sielų gerovei skatinti.
  2. Visi Rytų apeigų nariai turėtų žinoti ir būti įsitikinę, kad jie gali ir privalo visada išsaugoti savo teisėtas liturgines apeigas ir įsitvirtinusį gyvenimo būdą, ir kad šie dalykai gali būti keičiami tik siekiant organinio tobulėjimo. Todėl Rytų apeigų nariai privalo viso to laikytis. Be to, jie turėtų siekti vis gilesnio šių dalykų pažinimo ir tikslesnio jų taikymo, o jei dėl laikų ar asmenų aplinkybių jie buvo nukrypę nuo šių normų, turėtų imtis žingsnių grįžti prie savo protėvių tradicijų. Tie, kurie dėl savo pareigų ar apaštališkų tarnysčių dažnai bendrauja su Rytų Bažnyčiomis ar jų tikinčiaisiais, turėtų būti mokomi, atsižvelgiant į jų pareigas, pažinti ir gerbti Rytų apeigų narių apeigas, discipliną, doktriną, istoriją ir charakterį. Kad jų apaštalavimas būtų veiksmingesnis, Lotynų apeigų vienuolijoms ir asociacijoms, dirbančioms Rytų šalyse ar tarp Rytų tikinčiųjų, karštai patariama steigti Rytų apeigų namus ar net provincijas, kiek tai įmanoma.

RYTŲ APEIGŲ PATRIARCHAI

  1. Patriarchatas, kaip institucija, Bažnyčioje egzistuoja nuo seniausių laikų ir buvo pripažintas pirmųjų ekumeninių susirinkimų. Rytų patriarchu vadinamas vyskupas, kuriam priklauso jurisdikcija visiems savo teritorijos ar apeigų vyskupams, įskaitant metropolitus, dvasininkus ir žmones, pagal kanonų teisę, nepažeidžiant Romos Popiežiaus primato.
  2. Nors kai kurie Rytų Bažnyčių patriarchatai yra senesni, o kai kurie naujesni, visi jie yra lygūs patriarchalinio orumo atžvilgiu, tačiau išlieka teisėtai nustatyta garbės pirmenybė.
  3. Pagal seniausią Bažnyčios tradiciją Rytų Bažnyčių patriarchams turi būti suteikiama ypatinga pagarba, nes kiekvienas iš jų yra savo patriarchato tėvas ir vadovas. Todėl šis Šventasis Susirinkimas nustato, kad jų teisės ir privilegijos turėtų būti atkuriamos pagal kiekvienos Bažnyčios senovės tradicijas ir ekumeninių susirinkimų dekretus. Šios teisės ir privilegijos yra tos, kurios galiojo Rytų ir Vakarų vienybės laikais, tačiau jos turėtų būti šiek tiek pritaikytos prie šiuolaikinių sąlygų. Patriarchai su savo sinodais yra aukščiausia patriarchato reikalų, įskaitant teisę steigti naujas eparchijas ir skirti savo apeigų vyskupus patriarchato teritorijoje, institucija, nepažeidžiant neatimamos Romos Popiežiaus teisės įsikišti atskirais atvejais.
  4. Tai, kas pasakyta apie patriarchus, pagal kanonų teisę taip pat taikoma didiesiems arkivyskupams, kurie valdo visą kokią nors atskirą Bažnyčią ar apeigas.
  5. Kadangi patriarchalinė sistema Rytų Bažnyčiose yra tradicinė valdymo forma, Šventasis Ekumeninis Susirinkimas karštai trokšta, kad ten, kur reikia, būtų įsteigti nauji patriarchatai, kuriuos galėtų įkurti ekumeninis susirinkimas arba Romos Popiežius.

SAKRAMENTŲ DISCIPLINA

  1. Šventasis Ekumeninis Susirinkimas patvirtina ir pritaria senovinei Rytų Bažnyčiose galiojančiai sakramentų disciplinai, taip pat su jų šventimu ir administravimu susijusioms ritualinėms praktikoms, ir karštai trokšta, kad jos būtų atkurtos, jei to reikalauja aplinkybės.
  2. Rytų Bažnyčiose nuo seno galiojanti Sutvirtinimo sakramento teikėjo praktika turėtų būti visiškai atkurta. Todėl kunigai galiojančiai teikia šį sakramentą, naudodami patriarcho arba vyskupo pašventintą krizmą.
  3. Visi Rytų apeigų kunigai, kartu su Krikštu ar atskirai nuo jo, gali galiojančiai teikti šį sakramentą visiems bet kurios apeigos, įskaitant Lotynų, tikintiesiems; tačiau teisėtai tai daro tik laikydamiesi bendrosios ir ypatingosios teisės taisyklių. Lotynų apeigų kunigai, pagal jiems suteiktas teises administruoti šį sakramentą, taip pat galiojančiai jį teikia Rytų Bažnyčių tikintiesiems, nepažeisdami apeigų, laikydamiesi teisėtumo atžvilgiu bendrosios ir ypatingosios teisės taisyklių.
  4. Tikintieji privalo sekmadieniais ir šventadieniais dalyvauti Dieviškojoje Liturgijoje arba, pagal savo apeigų taisykles ar papročius, Dieviškojo Officiumo šventime. Kad tikintieji lengviau įvykdytų šią pareigą, nustatoma, kad laikas, per kurį reikia laikytis šio įsakymo, tęsiasi nuo vigilijos Vakarinės iki sekmadienio ar šventadienio pabaigos. Tikintieji karštai raginami šomis dienomis priimti Šventąją Komuniją, ir net dažniau – taip, net kasdien.
  5. Kadangi skirtingų atskirų Bažnyčių tikintieji gyvena sumišę toje pačioje vietovėje ar Rytų teritorijoje, teisės klausytis išpažinčių, tinkamai ir be apribojimų suteiktos bet kurios apeigos kunigams jų hierarchų, galioja visoje teritorijoje, kurią suteikė hierarchas, taip pat visose vietose ir bet kurios kitos apeigos tikintiesiems toje teritorijoje, nebent vietos hierarchas aiškiai tai uždraudė savo apeigų vietoms.
  6. Kad Rytų Bažnyčiose vėl klestėtų senovinė Šventimų sakramento praktika, šis Šventasis Susirinkimas karštai trokšta, kad ten, kur jis buvo apleistas, būtų atkurtas nuolatinio diakonato luomas. Kiekvienos atskiros Bažnyčios įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų nuspręsti dėl subdiakonato ir mažesniųjų šventimų bei su jais susijusių teisių ir pareigų.
  7. Kad būtų išvengta negaliojančių santuokų, kai Rytų katalikai tuokiasi su krikštytais Rytų nekatalikais, ir siekiant skatinti santuokos ištikimybę, šventumą bei šeimos ramybę, Šventasis Susirinkimas nustato, kad kanoninė santuokos šventimo „forma“ yra privaloma tik teisėtumui; jų galiojimui pakanka šventojo tarnautojo buvimo, laikantis kitų teisės nuostatų.

DIEVIŠKASIS KULTAS

  1. Tik ekumeninis susirinkimas arba Apaštališkasis Sostas gali nustatyti, perkelti ar panaikinti šventes, bendras visoms Rytų Bažnyčioms. Kita vertus, nustatyti, perkelti ar panaikinti atskirų Bažnyčių šventes gali ne tik Apaštališkasis Sostas, bet ir patriarchalinis ar arkivyskupinis sinodas, atsižvelgdamas į visą regioną ir kitas atskiras Bažnyčias.
  2. Kol visi krikščionys nesusitars dėl vienos fiksuotos Velykų šventimo dienos, siekiant tuo tarpu skatinti krikščionių vienybę toje pačioje vietovėje ar tautoje, patriarchams ar aukščiausioms vietos valdžioms paliekama teisė, bendru sutarimu ir suinteresuotų šalių bendru sprendimu, susitarti švęsti Velykų šventę tą patį sekmadienį.
  3. Atskirų tikinčiųjų, gyvenančių už savo apeigų teritorijos ribų, atveju, jie gali visiškai laikytis vietos, kurioje gyvena, įsitvirtinusio šventų laikotarpių įstatymo. Mišrių apeigų šeimose leidžiama šį įstatymą laikytis pagal vieną ir tą pačią apeigą.
  4. Rytų dvasininkai ir vienuoliai turėtų švęsti Dieviškąjį Officiumą pagal savo įsitvirtinusius papročius ir tradicijas, kurios nuo seno yra labai gerbiamos visose Rytų Bažnyčiose. Tikintieji taip pat turėtų sekti savo protėvių pavyzdžiu ir, kai tik leidžia proga, pamaldžiai dalyvauti Dieviškajame Officiume.
  5. Patriarchui su jo sinodu arba kiekvienos Bažnyčios aukščiausiajai valdžiai su hierarchų taryba priklauso reguliuoti kalbų naudojimą šventose liturginėse apeigose ir, gavus Apaštališkojo Sosto pritarimą, patvirtinti tekstų vertimus į vietines kalbas.

SANTYKIAI SU ATSKIRTŲ BAŽNYČIŲ BROLIAIS

  1. Rytų Bažnyčios, esančios bendrystėje su Romos Apaštališkuoju Sostu, turi ypatingą pareigą skatinti visų krikščionių, ypač Rytų krikščionių, vienybę pagal šio Šventojo Susirinkimo dekreto „Apie ekumenizmą“ principus, visų pirma malda, gyvenimo pavyzdžiu, religiniu ištikimybe senovės Rytų tradicijoms, gilesniu tarpusavio pažinimu, bendradarbiavimu ir broliška pagarba daiktams bei jausmams.
  2. Jei koks nors atskirtas Rytų krikščionis, Šventosios Dvasios malonės vedamas, prisijungia prie katalikų vienybės, iš jo neturėtų būti reikalaujama daugiau, nei to, ko reikalauja paprastas katalikų tikėjimo išpažinimas. Rytų dvasininkams, kadangi tarp jų išlaikoma galiojanti kunigystė, leidžiama vykdyti turimus šventimus prisijungus prie Katalikų Bažnyčios vienybės, pagal kompetentingos valdžios nustatytas taisykles.
  3. Bendras dalyvavimas šventose apeigose (communicatio in sacris), kuris kenkia Bažnyčios vienybei arba apima formalų klaidos priėmimą ar tikėjimo nuklydimo, papiktinimo ar indiferentizmo pavojų, yra draudžiamas dieviškosios teisės. Kita vertus, pastoracinė patirtis aiškiai rodo, kad, kalbant apie mūsų Rytų brolius, reikia atsižvelgti į skirtingus atskirų asmenų atvejus, kai nei Bažnyčios vienybė nėra pažeidžiama, nei išbandomos vengtinų pavojų, bet kur sielų išganymo ir jų dvasinio gėrio poreikiai yra skatinantys motyvai. Dėl šios priežasties Katalikų Bažnyčia visada laikėsi ir dabar laikosi švelnesnės politikos, siūlydama visiems išganymo priemones ir krikščionių meilės pavyzdį per dalyvavimą sakramentuose ir kitose šventose apeigose bei dalykuose. Turėdami tai omenyje, „kad mūsų sprendimų griežtumas netaptų kliūtimi tiems, kurie siekia išganymo“, ir siekdami vis labiau skatinti vienybę su nuo mūsų atskirtomis Rytų Bažnyčiomis, Šventasis Susirinkimas nustato šią politiką.
  4. Nepažeidžiant anksčiau minėtų principų, atskirti Rytų krikščionys, kurie iš tikrųjų sąžiningai yra atskirti nuo Katalikų Bažnyčios, jei jie patys to prašo ir turi tinkamą nusiteikimą, gali būti priimami prie Atgailos, Eucharistijos ir Ligonių patepimo sakramentų. Be to, katalikai gali prašyti šių sakramentų iš tų nekatalikų tarnų, kurių bažnyčios turi galiojančius sakramentus, kai to reikalauja būtinybė arba tikras dvasinis gėris ir prieiga prie katalikų kunigo yra fiziškai ar morališkai neįmanoma.
  5. Atsižvelgiant į tuos pačius principus, katalikams leidžiama dėl teisingos priežasties bendrai dalyvauti šventose apeigose, dalykuose ir vietose su atskirtais Rytų broliais.
  6. Ši nuolaidi politika dėl communicatio in sacris (dalyvavimo šventuose dalykuose) su atskirtų Rytų Bažnyčių broliais pavedama vietos hierarchų priežiūrai ir kontrolei, kad jie, bendrai tardamiesi tarpusavyje ir, jei reikia, pasikonsultavę su atskirtų Bažnyčių hierarchais, laiku ir veiksmingai nustatytų taisykles ir normas, reglamentuojančias krikščionių santykius.

IŠVADA

  1. Šventasis Susirinkimas jaučia didelį džiaugsmą dėl vaisingo ir uolaus Rytų ir Vakarų Katalikų Bažnyčių bendradarbiavimo ir tuo pačiu pareiškia: visi šie teisiniai nurodymai nustatomi atsižvelgiant į dabartinę situaciją, kol Katalikų Bažnyčia ir atskiros Rytų Bažnyčios susivienys į visišką vienybę.

Tuo tarpu visi krikščionys, tiek Rytų, tiek Vakarų, karštai prašomi uoliai ir kasdien melstis Dievui, kad, padedant švenčiausiajai Dievo Motinai, visi taptų viena. Tegul jie taip pat meldžiasi, kad Šventosios Dvasios stiprybė ir paguoda gausiai nužengtų ant visų tų daugelio krikščionių, nepriklausomai nuo jų Bažnyčios, kurie kenčia kančias ir nepriteklius dėl savo nepalaužiamo Kristaus vardo išpažinimo.

„Mylėkite vieni kitus broliška meile, lenktyniaudami tarpusavyje pagarba“ (Rom 12, 10).

Visi šie dekrete išdėstyti dalykai buvo palankiai patvirtinti Susirinkimo Tėvų. Mes, Kristaus mums suteikta apaštališka galia, kartu su Tėvais, Šventojoje Dvasioje juos patvirtiname, nustatome ir įtvirtiname bei įsakome, kad jie būtų skelbiami Dievo garbei.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 1964 m. lapkričio 21 d.