Kas yra Dekalogas? Dekalogas (lot. Decalogus, angl. The Ten Commandments, *hebr. עשרת הדברות), dar vadinamas Dešimčia Dievo įsakymų, yra kertinis moralės principų rinkinys, randamas Senojo Testamento tekstuose. Jis laikomas pamatiniu tiek žydų, tiek krikščionių tikėjimo pamatu, o jo idėjos tiesiogiai ar netiesiogiai veikia ir islamo kultūrą. Tradicija pasakoja, kad Mozei, užkopusiam į Sinajaus kalną, šiuos įsakymus Dievas įrašė ant akmens plokščių. Dekaloge išdėstytos vertybės padeda nustatyti žmonių bendruomenės gyvenimą reguliuojančias taisykles, apibrėžiančias santykį su Dievu bei tarpusavio pagarbą. Net ir šiuolaikiniame kontekste jis vertinamas kaip esminė etikos gairė, padedanti formuotis teisingumo, atjautos ir atsakomybės principams. Dekalogo nuostatos bėgant amžiams neprarado aktualumo, nes iš esmės atliepia pamatinius žmogiškuosius poreikius ir jų sugyvenimą bendruomenėje.
Dekalogas:
- Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.
- Netark Dievo vardo be reikalo.
- Švęsk sekmadienį.
- Gerbk savo tėvą ir motiną.
- Nežudyk.
- Nepaleistuvauk.
- Nevok.
- Nekalbėk netiesos.
- Negeisk svetimo vyro ar svetimos moters.
- Negeisk svetimo turto.
Dešimt Dievo įsakymų kitaip:
- Neturėk jokio kito Dievo, tik vienintelį tikrąjį Dievą.
- Nenaudok Dievo vardo lengvabūdiškai ar piktavališkai.
- Pašvęsk ypatingą dieną (šventadienį) atsigręždamas į dvasingumą bei poilsį.
- Gerbk savo tėvus ir išlaikyk pagarbą šeimoje.
- Nesikėsink į kito žmogaus gyvybę.
- Būk ištikimas savo santuokos ir bendro gyvenimo įsipareigojimams.
- Nesisavink svetimų daiktų ar turtų.
- Nemeluok ir neliudyk klaidingai apie kitą.
- Negeisk kito sutuoktinio ir venk svetimos šeimos skaldymo.
- Nesiek ir nepavydėk to, kas teisėtai priklauso kitam.
Dekalogo interpretacijos skiriasi tarp skirtingų religinių tradicijų ir netgi tarp skirtingų teologų. Pavyzdžiui, septintasis įsakymas „Nevok“ gali būti suprantamas ne tik kaip materialinių daiktų vagystė, bet ir kaip kitų žmonių teisių, laiko ar reputacijos vagystė. Aštuntasis įsakymas „Neliudysi melagingai prieš savo artimą“ yra plačiai interpretuojamas kaip pareiga sakyti tiesą, vengti apkalbų ir šmeižto. Kai kurie teologai pabrėžia Dekalogo įsakymų tarpusavio ryšį, teigdami, kad jų pažeidimas veda prie grandininės reakcijos, darančios žalą visai visuomenei. Šv. Augustinas rašė apie Dekalogo svarbą kaip pamatą moraliniam gyvenimui, teigdamas, kad meilė Dievui ir artimui yra visų įsakymų esmė.Įdomu tai, kad Dekalogo akmens plokščių išsaugojimo istorija kupina legendų ir spekuliacijų. Nors nėra jokių archeologinių įrodymų, patvirtinančių jų egzistavimą, tikėjimas jų autentiškumu išliko per amžius ir stiprina tikėjimą Dievo žodžio nekintamumu. Kai kurios tradicijos teigia, kad plokštės buvo išsaugotos Šventykloje Jeruzalėje, o vėliau prarastos. Kiti tiki, kad jos vis dar egzistuoja, paslėptos kažkur pasaulyje. Dekalogas, kaip Dievo įsakymų rinkinys, ne tik apibrėžia moralines normas, bet ir siūlo kelią siekiant dvasinio tobulėjimo ir artimesnio ryšio su Dievu. Jis yra ne tik įstatymų rinkinys, bet ir gairės, padedančios suprasti Dievo valią ir gyventi teisingai. „Myli savo Viešpatį, Dievą savo, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22,37) – šis Jėzaus Kristaus žodis apibendrina Dekalogo esmę ir kviečia kiekvieną žmogų siekti šventumo.