Aušrinė – lietuvių mitologijos deivė, susijusi su rytmečio žvaigžde, dažniausiai identifikuojama su planeta Venera, kuri švinta prieš saulę. Ji buvo laikoma aušros, grožio, jaunystės ir sveikatos simboliu, o jos šviesa nešdavo pasauliui naujos dienos pradžią. Senovės lietuviai Aušrinę laikė vienu iš svarbiausių dangaus kūnų, siejamų su kasdieniu pasaulio atgimimu.
Aušrinė dažnai apibūdinama kaip nepaprasto grožio mergelė, kuri spindėdavo savo šviesa, šildydavo žmones ir gyvūnus bei skatindavo augalijos augimą. Jos ryškumas auštant ne tik simbolizavo naują dieną, bet ir turėjo reikšmę žmonių gyvenimo ciklui – ji atspindėjo jaunystės, grožio, sveikatos svarbą. Dėl šių savybių žmonės meldėsi Aušrinei, tikėdamiesi jos malonės ir globos. Tikėta, kad jos šviesa neša sveikatą ir energiją.
Aušrinės žvaigždė buvo laikoma saulės tarnaitė ir sesuo. Lietuvių mitologijoje ji užėmė ypatingą vietą, nes jos funkcija buvo padėti saulės dievui kelti aušrą, išvalyti dangų nuo nakties šešėlių ir pasiruošti naujos dienos gimimui. Sakoma, kad ji pirmoji pabunda ir ryte atveria vartus saulei, pranešdama apie naują dienos pradžią. Šis ryšys tarp Aušrinės ir saulės kartais rodo, kad ji yra tarpininkė tarp dienos ir nakties pasaulių, simbolizuojanti perėjimą iš tamsos į šviesą.
Mitologijoje yra pasakojama, kad Aušrinė ne tik atlieka fizinius dangaus darbus, bet ir dalyvauja dievų tarpusavio santykiuose. Kai kuriose sakmėse minimi romantiški santykiai tarp Aušrinės ir Mėnulio. Viena iš garsiausių legendų pasakoja apie Mėnulio nusižengimą – jis pamilęs Aušrinę, nors jo teisėta žmona buvo Saulė. Tai sukėlė dievų nepasitenkinimą, ir dėl šios nusižengimo Mėnulis buvo nubaustas. Ši legenda pabrėžia mitologinę moralę apie ištikimybę ir pasekmes nusižengus dievų nustatytai tvarkai.
Nors Aušrinė nėra tiesiogiai susijusi su pagrindinėmis lietuvių religijomis, kai kuriuose raštuose galima rasti paralelių tarp jos ir kitų pasaulio kultūrų dievybių, susijusių su aušra. Pavyzdžiui, Graikijos mitologijoje yra deivė Eos, kuri atlieka panašų vaidmenį kaip aušros atnešėja. Romos mitologijoje Aušrinė atitinka deivę Venerą, kuri taip pat siejama su grožiu, meile ir jaunyste.
Aušrinė yra svarbus simbolis ne tik mitologijoje, bet ir lietuvių tautosakos kūryboje, kur ji dažnai minima kaip dangiškoji globėja ir gamtos ciklų valdytoja. Jos šviesos ir grožio įvaizdžiai dažnai pasitaiko lietuvių dainose ir padavimuose, ypač susijusiuose su rytmečiais ir naujos dienos pradžia.
Aušrinės kultas, nors ir pagoniškas, atspindi gilią žmonių sąsają su gamtos ciklais ir dieviškąja tvarka. Šviesos ir gyvybės simbolika, kurią neša Aušrinė, primena biblinę sukūrimo istoriją, kur šviesa atskiria tamsą ir pradeda naują erą. Aušrinės ryšys su jaunystės ir grožio simbolika galėtų būti lyginamas su bibliniu Rojaus sodu, kur viskas buvo tobula ir neaptemdyta nuodėmės. Galbūt Aušrinės šviesa simbolizuoja ir dvasinį apsivalymą, naują pradžią, panašiai kaip krikščionių atgimimo patirtis.Įdomu, kad kai kuriose kultūrose ryto žvaigždė siejama su dieviškomis motinystės figūromis, globojančiomis naują gyvenimą. Tai galėtų atspindėti ir Aušrinės vaidmenį kaip gyvybės ir augimo globėją. Nors tiesioginių palyginimų su kitomis religijomis nėra, Aušrinės kultas atskleidžia universalią žmonių trokštį suvokti dieviškąją tvarką ir atrasti prasmę gamtos cikluose. Pagoniškos deivės kultas, kaip ir bet kuri religija, atspindi žmogaus bandymą sukurti ryšį su tuo, kas didesnis už jį patį, ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus apie gyvenimą, mirtį ir pasaulio sandarą. Aušrinės mitas, nors ir neturi tiesioginių atitikmenų kitose religijose, yra vertingas šaltinis suprasti žmogaus dvasingumo raidą ir jo siekį suvokti pasaulio paslaptis. Apibendrinant, Aušrinės kultas yra įdomus pagoniškos religijos pavyzdys, turintis savitą simboliką ir atspindintis universalius žmogaus dvasingumo aspektus.