Dagonas yra viena reikšmingiausių ir kartu viena dažniausiai klaidingai suprantamų senovės Artimųjų Rytų dievybių. Populiariojoje kultūroje jis dažnai vaizduojamas kaip žuvies dievas ar jūros pabaisa, tačiau šis įvaizdis yra vėlesnės interpretacijos, o ne istorinės tiesos rezultatas. Iš tiesų, Dagonas buvo galinga ir plačiai garbinta agrarinė dievybė, kurios kultas gyvavo tūkstančius metų, kol galiausiai jis tapo pagrindiniu filistinų nacionaliniu dievu ir vienu iš pagrindinių Izraelio Dievo antagonistų Senajame Testamente. Būtent biblinis naratyvas pavertė jį piktavalės, priešiškos jėgos simboliu.
Dagono istorija prasideda ne pas filistinus, o daug anksčiau, Mesopotamijoje ir Sirijoje. Pirmieji jo paminėjimai siekia trečiąjį tūkstantmetį prieš Kristų, o tai reiškia, kad jis yra senesnis už patį Abraomą. Jis buvo viena svarbiausių dievybių tokiuose senovės miestuose kaip Ebla, Maris ir ypač Ugaritas. Čia jo vardas, kilęs iš semitiškos šaknies dgn, reiškė „grūdai“ arba „javai“. Taigi, Dagonas buvo ne jūros, o žemdirbystės, derlingumo ir klestėjimo dievas. Jis buvo laikomas galinga, tėviška figūra, kartais net įvardijamas kaip kito garsaus dievo, Baalo, tėvas. Archeologiniai radiniai iš šio laikotarpio vaizduoja jį kaip pilnai žmogišką būtybę, dažnai su barzda ir karališkais atributais, be jokių žuvies ar vandens gyvūno bruožų.
Lemtingas Dagono virsmas įvyko, kai jį kaip savo pagrindinį dievą pasirinko filistinai – viena iš vadinamųjų „jūrų tautų“, apie XII a. pr. Kr. apsigyvenusių pietinėje Kanaano pakrantėje. Filistinai, tikėtina, perėmė Dagono kultą iš vietinių kanaaniečių, tačiau suteikė jam naują, nacionalinę ir karinę reikšmę. Būtent šiuo, filistinų dievo, vaidmeniu Dagonas ir patenka į Biblijos puslapius, kur jis yra vaizduojamas kaip tiesioginis Jahvės priešininkas.
Pati garsiausia istorija, aprašanti Dagono pažeminimą, yra Pirmojoje Samuelio knygoje (5 skyrius). Kai filistinai mūšyje nugalėjo izraelitus ir pagrobė jų didžiausią šventenybę – Sandoros Skrynią, jie atgabeno ją į Dagono šventyklą Ašdodo mieste ir pastatė šalia savo dievo statulos kaip pergalės trofėjų. Tačiau kitą rytą Ašdodo gyventojai rado Dagono statulą nuvirtusią kniūbsčią priešais Sandoros Skrynią. Jie pastatė ją atgal. Kitą dieną vaizdas buvo dar baisesnis: „Dagonas vėl gulėjo kniūbsčias ant žemės priešais VIEŠPATIES Skrynią, o Dagono galva ir abi rankos gulėjo nukirstos ant slenksčio; tik Dagono liemuo buvo likęs.“ Šis pasakojimas yra galingas teologinis pareiškimas, simbolizuojantis Izraelio Dievo pranašumą ir filistinų dievo bejėgiškumą.
Dagonas taip pat minimas Teisėjų knygos pasakojime apie Samsoną. Po to, kai Samsonas yra išduodamas ir apakinamas, filistinai surengia didelę puotą savo dievo Dagono šventykloje Gazoje, kad atšvęstų pergalę. Čia Samsonas atlieka savo paskutinį žygdarbį – išverčia dvi centrines šventyklos kolonas, sugriaudamas pastatą ir palaidodamas po griuvėsiais save ir tūkstančius filistinų diduomenės. Vėlgi, Dagono šventykla tampa jo garbintojų pražūties vieta, taip dar kartą pabrėžiant jo, kaip pralaiminčios ir pasmerktos jėgos, statusą.
Asociacija su jūra ir žuvimis yra viena didžiausių mitologinių klaidų, susijusių su Dagonu. Ji kilo iš liaudies etimologijos. Nors jo vardas reiškė „grūdai“, hebrajų kalboje egzistuoja labai panašiai skambantis žodis dag (דָג), reiškiantis „žuvis“. Dėl šio atsitiktinio panašumo vėlesni viduramžių žydų komentatoriai, tokie kaip Raši ir Davidas Kimhi, pradėjo interpretuoti Dagoną kaip mermeno tipo būtybę – pusiau žmogų, pusiau žuvį. Ši idėja, neturinti jokio archeologinio ar ankstesnio tekstinio pagrindo, pasirodė esanti labai patraukli ir plačiai paplito.
Šią klaidingą interpretaciją XX amžiuje galutinai įtvirtino ir visame pasaulyje išgarsino siaubo literatūros meistras H. P. Lovecraftas. Savo apsakymuose „Dagonas“ ir ypač „Šešėlis virš Insmuto“ (The Shadow over Innsmouth) Lovecraftas pavertė Dagoną giliavandeniu, baisiu dievu, kurį garbina amfibinė humanoidų rasė. Šis Lovecrafto sukurtas kosminio siaubo įvaizdis tapo nepaprastai įtakingas ir dabar dominuoja populiariojoje kultūroje – filmuose, žaidimuose ir literatūroje. Tačiau svarbu atminti, kad tai yra gryna fikcija, pastatyta ant tūkstantmetės klaidingos interpretacijos pamatų. Dagono kelias – nuo gerbiamo grūdų dievo iki filistinų nacionalinio globėjo, biblinio antagonisto, viduramžių mermeno ir galiausiai modernios siaubo ikonos – yra stulbinantis pavyzdys, kaip dievybės įvaizdis gali būti neatpažįstamai pakeistas per kultūrinius konfliktus, lingvistinius nesusipratimus ir kūrybinę vaizduotę.