Japonų religijoje cikada simbolizuoja gyvenimo trumpumą, sielos virsmą, tylų sugrįžimą. Šintoizme ir budizme ji tampa beveik dvasiniu objektu – ji nereikalauja dėmesio, bet kai dingsta, tu jauti jos nebuvimą. Garsas, kuris palieka tuštumą.
Kai kurios cikados rūšys, ypač Japonijoje, išgyvena metų ciklus po žeme, bet dar paslaptingesnės – Magicicada septendecim ir Magicicada tredecim, aptinkamos Šiaurės Amerikoje, tačiau dėl savo neįtikėtinos gyvybės strategijos tapo kultūriniu ir religiniu simboliu visame pasaulyje, įskaitant Japonijos mistinį požiūrį į laiką ir laukimą.
Šios cikados gyvena 13 arba 17 metų po žeme – tai pirminiai skaičiai, o tai reiškia, kad jų pasirodymas niekada nesikartoja tuo pačiu metu su dauguma plėšrūnų. Evoliuciškai tai tobulas sprendimas: jei tu esi retas, niekas nepripranta prie tavęs. Plėšrūnai neturi galimybės prisitaikyti, nes neturi pakankamai gyvenimo ciklų tam padaryti. Jie negali „laiku atsidurti vietoje“.
Cikada skaičiuoja metus ne žiūrėdama į saulę, bet jausdama medžių sulčių tekėjimą. Po žeme, nematoma, ji kaupia informaciją apie metų kaitą. Kai suskaičiuoja – kyla. Staiga. Milijonais. Ši sinchronizacija yra beveik stebuklas.
Bet net ir šis apskaičiuotas pasirodymas neapsaugo jų nuo puolimo. Voverės, paukščiai, net žmonės griebia jas saujomis. Tačiau tai neturi reikšmės – jų tiek daug, kad netektys tampa statistika, o išlikę tęsia ciklą. Tai – biologinis maldos būdas: daug balsų gieda žinodami, kad išliks tik dalis, bet kad tai užteks.
Dar vienas elementas – raudonos akys. Magicicada turi ryškiai raudonas akis, kurios tarsi žiūri į pasaulį iš kito matmens. Tai nėra dekoratyvu – tai biologinė anomalija, bet tuo pačiu – kultūrinė metafora: akys, kurios matė tamsą, bet vis tiek gieda. Japonų mene raudona akis gali reikšti budrumą, prisiminimą, netgi dvasinį pažadinimą. Kaip siela, kuri prabudo po šimtmečių tylos.
Šalia cikados Japonijoje svarbus ir laumžirgis (tonbo) – visiška priešingybė. Jei cikada atlieka vieną giesmę ir miršta, laumžirgis skrieja tolyn – jis simbolizuoja drąsą, greitį, kryptingumą. Laumžirgis skrenda tik pirmyn – japonų samurajams tai buvo nenugalimumo ženklas. Cikada žiūri atgal – iš po žemės. Laumžirgis žiūri į ateitį – iš dangaus. Taip du vabzdžiai tampa dviem gyvenimo metaforom: tas, kuris prisimena, ir tas, kuris siekia.
Japonų šventyklose vasarą dažnai skamba cikadų chorai. Jie nėra muzikos fone – jie yra fonas, be kurio šventovė skamba tuščiai. Tarsi cikados kalbėtų apie laiką, kuris nedingsta net tada, kai niekas nekalba.
Jei siela turėtų garsą, gal ji skambėtų kaip cikada. Vieną kartą. Visiškai. Ir negrįžtamai.