Kūrinį parašė Markas Tulijus Ciceronas (lot. Marcus Tullius Cicero), iškilus Romos oratorius, filosofas ir valstybės veikėjas, gyvenęs 106–43 m. pr. Kr. Ciceronas buvo žmogus, siekęs sujungti graikų filosofijos išmintį su romėniška praktine etika.
Pavadinimai
- Lietuviškas: „Apie pareigas“
- Originalus (lotynų): De Officiis ad Marcum Filium Libri Tres
- Angliškas: „On Duties“ arba „On Obligations“
Ciceronas De Officiis parašė 44 m. pr. Kr., paskutiniais savo gyvenimo metais, po Julijaus Cezario nužudymo. Kūrinys buvo skirtas jo sūnui Markui, tuo metu studijavusiam filosofiją Atėnuose. Tai buvo neramus laikotarpis Romos respublikai, o Ciceronas, atsitraukęs nuo politikos, rašė šį veikalą kaip moralinį ir praktinį vadovą jaunajai kartai. Anot istorikų, kūrinys buvo užbaigtas per kelis mėnesius, o tai rodo Cicerono meistriškumą ir skubą perteikti savo idėjas.
De Officiis yra trijų knygų traktatas, kuriame Ciceronas aptaria moralės ir etikos principus, kaip žmogus turėtų elgtis visuomenėje, šeimoje ir asmeniniame gyvenime. Kūrinys remiasi stoikų, ypač Panaitijo, filosofija, tačiau Ciceronas pritaiko ją romėniškam kontekstui, pabrėždamas praktinį jų taikymą.
Pagrindinės temos:
- Pirmoji knyga: Kas yra garbinga (honestum). Ciceronas nagrinėja dorybes – teisingumą, išmintį, drąsą ir saikingumą – kaip pagrindą moraliniam elgesiui.
- Antroji knyga: Kas yra naudinga (utile). Čia aptariama, kaip garbingas elgesys gali būti derinamas su praktine nauda, ypač politikoje ir viešajame gyvenime.
- Trečioji knyga: Ką daryti, kai garbingumas ir nauda konfliktuoja. Ciceronas teigia, kad tikrasis garbingumas niekada neprieštarauja tikrajai naudai.
Kūrinys parašytas kaip laiškas sūnui, todėl jame jaučiamas asmeniškas tonas. Ciceronas ne tik moko, bet ir dalijasi savo patirtimi, ragindamas Marką gyventi pagal romėniškas vertybes – pareigą, garbę ir atsakomybę.
De Officiis yra vienas įtakingiausių Cicerono kūrinių, turėjęs milžinišką poveikį Vakarų etikos ir politinės minties raidai. Viduramžiais jis buvo plačiai skaitomas krikščionių mokslininkų, tokių kaip šv. Augustinas, kurie Cicerono idėjas pritaikė krikščioniškajai moralei. Renesanso metu humanistas Petrarka laikė šį veikalą etikos vadovu, o Apšvietos mąstytojai, tokie kaip Johnas Locke’as, rėmėsi Cicerono mintimis apie teisingumą ir visuomenės gerovę.
Kūrinys svarbus ir dėl to, kad jis atspindi romėnišką pareigos (officium) sampratą, kuri buvo visuomenės pamatas. Ciceronas pabrėžia, kad žmogaus pareigos kyla ne tik iš asmeninių norų, bet ir iš atsakomybės bendruomenei. Be to, šis veikalas yra unikalus tuo, kad jame Ciceronas kritikuoja Romos politinį nuosmukį, netiesiogiai užsimindamas apie Cezario diktatūrą ir moralinį visuomenės išsigimimą.
Įdomus faktas: Ciceronas rašė De Officiis savo viloje netoli Pompėjų, kur, anot jo laiškų, jis dažnai vaikščiodavo sode, apmąstydamas filosofinius klausimus. Kūrinys taip pat atspindi jo asmeninį liūdesį – jis buvo ką tik netekęs dukters Tulijos, o Romos respublika, kuriai jis tarnavo, byrėjo. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad šis veikalas buvo Cicerono bandymas palikti moralinį testamentą ne tik sūnui, bet ir ateities kartoms.
Citatos
Kelias reikšmingos citatos:
- Apie teisingumą (I knyga, 15): „Teisingumas yra dorybė, kurią privalome puoselėti labiau už visas kitas. Be jo nei draugystė, nei visuomenė negali išlikti.“ Šioje citatoje Ciceronas pabrėžia teisingumo svarbą kaip visuomenės pamatą, atspindėdamas romėnišką tikėjimą tvarka ir morale.
- Apie garbę ir naudą (II knyga, 9): „Nėra nieko kvailesnio, nei manyti, kad gali pasiekti ilgalaikę naudą elgdamasis negarbingai. Tikras pelnas kyla iš doro elgesio.“ Ciceronas čia moko, kad trumpalaikė nauda, pasiekta nesąžiningai, galiausiai atsisuka prieš žmogų.
- Apie pareigą bendruomenei (I knyga, 57): „Mes gimėme ne tik sau, bet ir savo šeimai, draugams, tėvynei. Pareiga mus įpareigoja tarnauti kitiems.“ Ši mintis atspindi romėnišką kolektyvinės atsakomybės jausmą, kuris buvo itin svarbus Cicerono laikais.
- Apie moralinį konfliktą (III knyga, 19): „Kai atrodo, kad nauda prieštarauja garbingumui, dažniausiai klystame vertindami, kas iš tiesų naudinga. Tikrasis kelias visada yra doras.“ Čia Ciceronas sprendžia amžiną dilemą, teigdamas, kad moralė ir nauda iš esmės yra suderinamos.
- Asmeninė refleksija sūnui (I knyga, 2): „Rašau tau, mano Markai, ne todėl, kad nežinočiau, jog studijuoji filosofiją, bet todėl, kad noriu, jog romėno dvasia lydėtų tave visuose keliuose.“ Ši citata parodo Cicerono asmeninį rūpestį sūnumi ir jo norą perteikti romėniškas vertybes.
De Officiis nėra tik sausas etikos traktatas – tai gyvas laiškas, persmelktas tėviško rūpesčio ir politinio nerimo. Ciceronas rašo ne kaip šaltas filosofas, o kaip žmogus, matantis savo pasaulio griūtį. Įdomu, kad kūrinys buvo parašytas tuo metu, kai Ciceronas jautėsi politiškai izoliuotas, tačiau jis vis tiek tikėjo, kad moraliniai principai gali išgelbėti visuomenę. Anot istoriko Kvinto Askonijaus, Ciceronas kartą viešai pareiškė, kad „pareiga yra aukštesnė už bet kokį įstatymą“, ir šis požiūris atsispindi visame kūrinyje.
Kūrinys taip pat atskleidžia romėnišką gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, Ciceronas pateikia istoriją apie romėnų karvedį Regulus, kuris grįžo į Kartaginą, žinodamas, kad bus kankinamas, nes laikėsi duoto žodžio. Ši istorija, kurią Ciceronas naudoja kaip teisingumo pavyzdį, rodo, kaip romėnai vertino garbę net mirties akivaizdoje.