Chanuka – tai žydų šviesos šventė, dažnai pasaulietinėje kultūroje vadinama „žydiškomis Kalėdomis“, nors savo prigimtimi ir kilme ji su Kalėdomis nesusijusi. Chanuka minima aštuonias dienas žiemos laikotarpiu, prasidedant 25-ąją Kislevo mėnesio dieną (pagal hebrajišką kalendorių), paprastai tai būna lapkričio–gruodžio mėnesiais. Šventė primena apie istorinį žydų sukilimą prieš graikų okupaciją ir stebuklą, kai vos vienos dienos alyvos atsargos šventykloje degė aštuonias dienas.
Chanukos centre – menoros (chanukijos) uždegimas. Kiekvieną vakarą uždegama vis po vieną žvakę daugiau, kol aštuntąją dieną dega visas šviestuvas. Tai simbolizuoja šviesos stiprėjimą, viltį ir Dievo buvimą net tamsiausiu metu. Pirmoji žvakė uždegama su specialia palaiminimų malda, po to giedamos dainos, žaidžiama dreideliu – keturkampiu sukamuku su hebrajiškomis raidėmis, kurios reiškia „Didis stebuklas įvyko ten“.
Chanuka nėra biblinė šventė ir neturi sabato lygmens šventumo, tačiau tapo labai reikšminga žydų tapatybei, ypač diasporoje. Vakarų šalyse, kur dominuoja Kalėdų kultūra, Chanuka įgavo papildomų bruožų – žydų vaikai gauna dovanas, šeimos puošia langus chanukijomis, kai kur net apsikeičiama sveikinimais. Dėl laiko sutapimo ir tam tikro šventinio tono, Chanuka dažnai suvokiama kaip „žydiškos Kalėdos“, nors iš tiesų tai šventė apie išlikimą, tapatybę ir šviesos pergalę prieš užtemdymą.
Chanuka primena ne apie gimimą ar pasiaukojimą, o apie atgautą šventovę ir stebuklą, kai maža, išgrūsta tauta atsilaikė prieš imperinę jėgą. Tai šventė, kuri moko: kai pasaulis temsta, pakanka vienos kibirkšties, kad pradėtų šviesėti. Ir kiekvienas žmogus gali būti ta kibirkštis.
Chanuka nėra minima Toroje, nes ji įvyko jau po biblinio laikotarpio, tačiau jos istorija aprašyta Makabiejų knygose, kurios įtrauktos į kai kurių krikščioniškų kanonų sudėtį, bet judaizme laikomos nekanoninėmis, istorinėmis knygomis.
I Makabiejų knyga 4, 56–59 rašo:
„Jie šventė altoriaus pašventimą aštuonias dienas su džiaugsmu, aukodami deginamąsias aukas, aukodami padėkos ir šlovinimo aukas. Jie išpuošė šventyklės fasadą auksinėmis karūnomis ir skydais, atnaujino vartus ir šventuosius kambarius bei pastatė naujus vartus. […] Todėl Judas, jo broliai ir visa Izraelio bendruomenė nusprendė, kad kiekvienais metais šios dienos turi būti švenčiamos iškilmingai aštuonias dienas nuo Kislevo 25 dienos.“
Talmudo traktate Šabat 21b pateikiamas aiškus Chanukos stebuklo aprašymas:
„Kai graikai įsiveržė į Šventyklą, jie suteršė visą ten buvusią alyvą. Kai chasmoniejai nugalėjo ir išvalė Šventyklą, jie rado tik vieną mažą ąsotėlį su švaria alyva, užantspauduotą vyriausiojo kunigo antspaudu. Jo būtų pakakę tik vienai dienai, tačiau jis degė aštuonias dienas. Kitais metais buvo įsakyta šias dienas minėti kaip džiaugsmo ir šlovinimo dienas.“
Taip pat tradicinėje Chanukos maldoje „Al ha-Nisim“ (liet. „Dėl stebuklų“) sinagogose skaitoma:
„Tu įteikei galinguosius į silpnųjų rankas, daugumą – į mažumos, netyruosius – į tyruosius, nedorėlius – į teisiuosius… Ir jie įžiebė šviesas Tavo šventykloje, paskyrė šias aštuonias dienas kaip padėkos ir šlovinimo metą.“