Bulę „Sublimis Deus“ 1537 m. birželio 2 d. paskelbė popiežius Paulius III.

XVI a. pradžioje, po Amerikos atradimo, kilo ginčų, ar indėnai turi sielą ir ar juos galima laikyti vergais. Kai kurie konkistadorai ir kolonistai tvirtino, kad indėnai yra „prigimtiniai vergai“, todėl gali būti pavergiami. Pranciškonai, dominikonai ir kai kurie teologai griežtai tam prieštaravo. Bulė buvo parašyta atsakyti į šiuos ginčus.

„Sublimis Deus“ aiškiai teigia, kad:

• Visi Amerikos indėnai yra žmonės su protu ir siela.
• Jie turi teisę į laisvę ir nuosavybę.
• Niekas neturi teisės jų pavergti ar elgtis su jais kaip su gyvuliais.

Bulėje rašoma: „Indėnai ir visi kiti žmonės, kurie gali būti atrasti, neturi būti atimami iš savo laisvės ar nuosavybės… Jie gali tikėti ir priimti krikščionybę savo noru.“

Kokios buvo pasekmės?

• Teologiškai: Bažnyčia patvirtino, kad visų žmonių orumas nepriklauso nuo tautybės ar rasės.
• Praktiškai: nors bulė aiškiai pasmerkė vergovę, daugelis kolonistų ją ignoravo. Vergija Amerikoje vis tiek tęsėsi, dažnai remiantis pasaulietinių valdovų leidimais, o ne Bažnyčios mokymu.
• Istoriškai: bulė tapo svarbiu dokumentu žmogaus teisių istorijoje. Ji dar šiandien cituojama kaip vienas pirmųjų Europos pareiškimų apie visų žmonių lygybę.

Popiežius Paulius III

Aukščiausias Dievas (Sublimis Deus)

1537 m. birželio 2 d.

Popiežius Paulius III visiems Kristaus tikintiesiems, kurie skaitys šį laišką, siunčia sveikinimus ir apaštališkąjį palaiminimą.

Aukščiausias Dievas taip mylėjo žmoniją, kad sukūrė žmogų, kuris ne tik, kaip kitos būtybės, dalijasi gėriu, bet ir gali pasiekti neprieinamą ir nematomą Aukščiausiąjį Gėrį bei regėti Jį akis į akį. Remiantis Šventųjų Raštų liudijimu, žmogus buvo sukurtas amžinajam gyvenimui ir palaimai pasiekti, tačiau niekas negali šio amžinojo gyvenimo ir palaimos įgyti, jei netiki mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Todėl būtina pripažinti, kad žmogus yra tokios būklės ir prigimties, jog gali priimti Kristaus tikėjimą, ir kiekvienas, turintis žmogaus prigimtį, yra tinkamas šiam tikėjimui priimti. Nėra manoma, kad kas nors būtų toks kvailas, jog manytų galįs įgyti tikėjimą, bet nesugebėtų pasiekti būtinojo tarpininko. Todėl pati Tiesa, kuri negali nei klysti, nei apgaudinėti, skirdama tikėjimo skelbėjus pamokslavimo pareigai, pasakė: „Eikite ir mokykite visas tautas.“ Ji pasakė „visas“, be jokios išimties, nes visi yra pajėgūs priimti tikėjimo mokymą.

Tai matydamas ir pavydėdamas žmonijos priešas, kuris visada priešinasi geriems darbams, kad jie žlugtų, sugalvojo negirdėtą būdą, kaip sutrukdyti Dievo žodžio skelbimą tautoms jų išganymui. Jis sukurstė kai kuriuos savo pasekėjus, kurie, siekdami patenkinti savo godumą, drįsta viešai tvirtinti, kad vakarų ir pietų indėnai bei kitos tautos, apie kurias sužinojome šiais laikais, esą neturi katalikų tikėjimo ir todėl turi būti laikomi kaip nebylūs gyvuliai, tinkami mūsų tarnystei.

Todėl mes, kurie, nors ir nevertas, žemėje atliekame mūsų Viešpaties pareigas ir su didžiausiu uolumu siekiame, kad Jo kaimenei priklausančios avys, esančios už Jo avidės ribų, būtų sugrąžintos į avidę, atkreipiame dėmesį, kad šie indėnai, kaip tikri žmonės, ne tik yra pajėgūs priimti krikščionių tikėjimą, bet, kaip mums tapo žinoma, labai noriai skuba prie šio tikėjimo. Norėdami šiuo klausimu pasirūpinti tinkamais sprendimais, skelbiame, kad minėti indėnai ir visos kitos tautos, kurios ateityje taps žinomos krikščionims, net jei ir nėra Kristaus tikėjimo, neturi būti atimta jų laisvė ar nuosavybės teisės, nei būti jų atimamos. Priešingai, jie gali ir turi laisvai bei teisėtai naudotis, turėti ir džiaugtis tokia laisve ir nuosavybe, ir neturi būti paversti vergais. Jei kas nors elgtųsi kitaip, tai laikoma negaliojančiu ir niekinu.

Taip pat skelbiame, kad šie indėnai ir kitos tautos turi būti kviečiami į minėtą Kristaus tikėjimą Dievo žodžio skelbimu ir geros gyvensenos pavyzdžiu. Apaštališkuoju autoritetu nustatome ir skelbiame, kad šių laiškų kopijoms, pasirašytoms viešojo notaro ranka ir patvirtintoms kokios nors bažnytinėje pareigybėje esančios asmens antspaudu, turi būti suteikiama tokia pati pagarba, kaip ir originalams.

Nepaisant anksčiau minėtų ar bet kokių kitų priešingų nuostatų.

Duota Romoje, Viešpaties metais tūkstantis penki šimtai trisdešimt septintaisiais, birželio ketvirtąją dieną, mūsų pontifikato trečiaisiais metais.