1439 m. liepos 6 d. popiežius Eugenijus IV, tęsiant Florencijos Susirinkimo (1439-1445) darbus, išleido istorinę bulę „Laetentur Caeli“ (liet. „Tegu džiūgauja dangūs“), skelbiančią Graikų Sąjungą (Bulla Unionis Graecorum). Šis dokumentas žymi itin svarbų momentą Bažnyčios istorijoje, bandant atkurti vienybę tarp Rytų ir Vakarų krikščionių Bažnyčių po ilgalaikės schizmos.
Bulę „Laetentur Caeli“ parašė Popiežius Eugenijus IV, kuris save pristato kaip „Eugenijus vyskupas, Dievo tarnų tarnas“. Lietuviškas bulės pavadinimas, kaip nurodyta ir jūsų pateiktame tekste, yra „Tegu džiūgauja dangūs“. Ji taip pat žinoma kaip „Graikų sąjungos bulė“.
Pagrindinis bulės „Laetentur Caeli“ ir Florencijos Susirinkimo tikslas buvo atkurti vienybę ir taiką tarp Lotynų (Vakarų) ir Graikų (Rytų) Bažnyčių, kurios buvo atsiskyrusios nuo Didžiosios Schizmos (1054 m.). Bulė prasideda džiugia žinia: „Tegu džiūgauja dangūs ir tegu džiūgauja žemė. Juk pašalinta siena, kuri skyrė Vakarų ir Rytų Bažnyčias, ir sugrįžo taika bei darna…“
Štai svarbiausi siekti ir pasiekti aspektai, detalizuoti bulėje:
- Teologinių ginčų išsprendimas: Bulė detaliai aptaria ir oficialiai apibrėžia esminius teologinius klausimus, kurie ilgai skyrė abi Bažnyčias.
- Šventosios Dvasios procesija („Filioque“): Šis klausimas buvo vienas svarbiausių. Lotynai teigė, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus (Filioque), o graikai – kad ji kyla tik iš Tėvo per Sūnų. Bulėje paaiškinama, kad abu požiūriai, nors ir skirtingai formuluojami, iš esmės reiškia tą pačią tiesą apie vieną pradžią. Buvo patvirtinta, kad „Šventoji Dvasia iš Tėvo ir Sūnaus amžinai yra, ir savo esybę bei savo būtybę turi iš Tėvo kartu su Sūnumi, ir iš abiejų amžinai kaip iš vienos Pradžios ir vienos kvėpimo [processionis] kyla“. Taip pat patvirtinta, kad žodžio „Filioque“ įterpimas į Tikėjimo simbolį (Creed) buvo pagrįstas ir teisėtas dėl tiesos paaiškinimo ir būtinybės.
- Eucharistijos duona: Aptartas klausimas, ar Eucharstijai galima naudoti neraugintą (azymo) duoną (Lotynų tradicija) ar raugintą duoną (Graikų tradicija). Bulė apibrėžia, kad Kristaus Kūnas tikrai konsekruojamas tiek neraugintoje, tiek raugintoje kvietinėje duonoje, ir kunigai turi švęsti pagal savo Bažnyčios papročius.
- Skaistykla: Patvirtinta skaistyklos egzistencija. Nurodoma, kad jei atgailaujantys miršta Dievo meilėje, bet dar nėra atlikę pakankamai atgailos už savo nuodėmes, jų sielos po mirties yra valomos skaistyklos kančiomis. Tikinčiųjų gyvųjų maldos, Mišių aukos, išmaldos ir kiti pamaldumo darbai padeda joms išsivaduoti iš šių kančių.
- Mirties akimirką: Nurodoma, kad sielos, kurios po krikšto nepatyrė jokios nuodėmės dėmės, arba tos, kurios buvo apvalytos nuo nuodėmės (skaistykloje), tuoj pat priimamos į dangų ir aiškiai mato patį Dievą, Trejybę ir Vieną, nors ir skirtingu tobulumo laipsniu, priklausomai nuo nuopelnų. Tie, kurie miršta padarę mirtiną nuodėmę ar tik su gimtąja nuodėme, tuoj pat patenka į pragarą, bet kenčia skirtingomis kančiomis.
- Popiežiaus primatas: Bulėje aiškiai apibrėžiamas ir patvirtinamas Romos popiežiaus primatas visame pasaulyje. Nurodoma, kad Romos popiežius yra palaimintojo apaštalų kunigaikščio Petro įpėdinis, tikrasis Kristaus vikaras, visos Bažnyčios galva ir visų krikščionių tėvas bei mokytojas. Jam Jėzus Kristus suteikė visą galią ganyti, valdyti ir vadovauti visuotinei Bažnyčiai, kaip tai patvirtinta visuotinių Susirinkimų ir šventųjų kanonų aktuose.
- Patriarchų hierarchija: Atnaujinta patriarchų hierarchija, nustatant Konstantinopolio patriarchą antruoju po Romos popiežiaus, trečiuoju – Aleksandrijos, ketvirtuoju – Antiochijos ir penktuoju – Jeruzalės, išsaugant visus jų privilegijas ir teises.
Bulė „Laetentur Caeli“ buvo didelis diplomatinis ir teologinis pasiekimas. Ji oficialiai paskelbė sąjungą tarp Lotynų ir Graikų Bažnyčių, atvykus Konstantinopolio imperatoriui Jonui VIII Paleologui ir Rytų Bažnyčios atstovams. Nors sąjunga, deja, pasirodė esanti trumpalaikė ir daugelio Rytų krikščionių nepriimta dėl politinių ir kultūrinių skirtumų bei didelio pasipriešinimo namuose, ji vis dėlto yra svarbus dokumentas, rodantis Vakarų Bažnyčios pastangas atkurti vienybę ir teologinį dialogą. Ji paliko gilų pėdsaką ekumeninio judėjimo istorijoje ir iki šių dienų lieka teologinių diskusijų atskaitos tašku.
LAETENTUR CAELI
BULĖ DĖL GRAIKŲ BAŽNYČIOS SUSIVIENIJIMO
EUGENIJUS IV
1439 m. liepos 6 d.
FLORANCIJOS VISUOTINIS (XVII) SUSIRINKIMAS
1439 m. vasario 26 d. – 1445 m. rugpjūtis
VI SESIJA
ŠVENTOSIOS FLORENCIJOS VISUOTINĖS SINODO NUTARIMAS
Eugenijus, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, amžinam šio įvykio atminimui.
Su mūsų mylimiausio sūnaus Johano Paleologo, šlovingojo Romėnų imperatoriaus, pritarimu ir su mūsų garbingų brolių patriarchų bei kitų Rytų Bažnyčios atstovų vietininkų sutikimu.
Tegu džiaugiasi dangūs ir tegu krykštauja žemė. (1) Nes pašalinta siena, skyrusi Vakarų ir Rytų Bažnyčias, ir sugrįžo taika bei santarvė, per Kristų, kampinį akmenį, kuris sujungė abu į viena (2), stipriausiu meilės ir taikos ryšiu suvienydamas abi sienas ir amžinos vienybės sandora jas sujungdamas bei išlaikydamas. Po ilgos liūdesio miglos ir ilgai trukusio nesantaikos bei nemalonios tamsos, visiems nušvito trokštamos vienybės šviesa. Tegu džiaugiasi Motina Bažnyčia (3), kuri iki šiol matė savo sūnus, vienas kitam priešiškus, dabar sugrįžusius į vienybę ir taiką; kuri anksčiau karčiai verkė dėl jų atsiskyrimo, dabar su neišsakomu džiaugsmu dėkoja Visagaliui Dievui už jų stebuklingą santarvę. Tegu visi tikintieji visame pasaulyje ir tie, kurie vadinami krikščionių vardu, džiaugiasi kartu su katalikiškąja Motina Bažnyčia. Štai Vakarų ir Rytų tėvai, po ilgiausio nesantaikos ir kivirčų laikotarpio, įveikę jūros ir sausumos pavojus bei visus sunkumus, su šventos vienybės troškimu ir senosios meilės atgaivinimo malone, džiugiai ir entuziastingai susirinko į šį šventą visuotinį susirinkimą. Ir jų ketinimai nebuvo veltui. Po ilgos ir kruopščios paieškos, Šventosios Dvasios malone, jie pasiekė šią trokštamą ir šventą vienybę. Kas gi galėtų tinkamai atsidėkoti Visagalio Dievo geradarybėms? (4) Kas nenustebtų dėl tokių dieviškojo gailestingumo turtų? Kieno net geležinė širdis nesuminkštėtų prieš tokią dangaus gerumo didybę? Tai išties dieviški darbai, ne žmogaus trapumo išradimai; todėl jie turi būti priimami su didžia pagarba ir garbinami dieviškais šlovinimais. Tau šlovė, Tau garbė, Tau dėkingumas, Kristau, gailestingumo šaltini, kuris suteikei tokį didį gėrį savo sužadėtinei katalikų Bažnyčiai ir mūsų kartoje parodei savo gailestingumo stebuklus, kad visi skelbtų Tavo nuostabius darbus (5). Išties Dievas mums suteikė didžią ir dievišką dovaną; savo akimis matėme tai, ko daugelis prieš mus, nors labai troško, negalėjo išvysti (6).
Susirinkę lotynai ir graikai šioje šventojoje visuotiniame sinode su dideliu uolumu stengėsi, kad, be kita ko, klausimas apie Šventosios Dvasios kilimą iš Dievo būtų aptartas su didžiausiu kruopštumu ir nuolatine paieška. Pateikus liudijimus iš Šventųjų Raštų ir daugybę šventųjų Rytų bei Vakarų mokytojų autoritetų, vieni teigė, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus, kiti – iš Tėvo per Sūnų, visi siekdami to paties supratimo, nors ir skirtingais žodžiais. Graikai tvirtino, kad sakydami, jog Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo, jie neturi omenyje išskirti Sūnų; tačiau, jų manymu, kaip jie sako, lotynai, teigdami, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus, tarsi nurodo du pradus ir dvi spiracijas, todėl jie susilaikė nuo teiginio, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Lotynai savo ruožtu patvirtino, kad sakydami, jog Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus, jie neturi omenyje išskirti Tėvą, kuris yra visos dievybės – Sūnaus ir Šventosios Dvasios – šaltinis ir pradas, nei teigia, kad Šventosios Dvasios kilimas iš Sūnaus yra ne iš Tėvo; taip pat jie nenustato dviejų pradų ar dviejų spiracijų, bet tvirtina, kad yra tik vienas pradas ir viena Šventosios Dvasios spiracija, kaip iki šiol teigė. Kadangi visa tai veda prie vienos ir tos pačios tiesos prasmės, galiausiai jie vieningai sutarė ir pritarė žemiau išdėstytai šventai ir Dievui mielai vienybei, turėdami tą pačią prasmę ir tą patį ketinimą.
Todėl Šventosios Trejybės – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – vardu, su šio šventojo visuotinio Florencijos sinodo pritarimu, nustatome, kad šią tikėjimo tiesą visi krikščionys priimtų ir laikytų, ir visi ją išpažintų.
Kad Šventoji Dvasia amžinai yra iš Tėvo ir Sūnaus (7), ir savo esmę bei būtį turi iš Tėvo ir Sūnaus kartu, ir iš abiejų amžinai kyla kaip iš vieno prado ir vienos spiracijos, paaiškindami, kad tai, ką šventieji mokytojai ir tėvai sako, jog Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo per Sūnų, siekia parodyti, kad Sūnus, pagal graikus, yra priežastis, o pagal lotynus – Šventosios Dvasios būties pradas, kaip ir Tėvas. Kadangi viską, kas priklauso Tėvui, Tėvas pats, gimdydamas savo viengimį Sūnų, Jam perdavė, išskyrus buvimą Tėvu; todėl pats faktas, kad Šventoji Dvasia kyla iš Sūnaus, Sūnus amžinai turi iš Tėvo, iš kurio taip pat amžinai yra gimęs. Taip pat nustatome, kad žodžių „Filioque“ paaiškinimas, siekiant atskleisti tiesą ir dėl tuometinio būtinumo, buvo teisėtai ir pagrįstai įtrauktas į simbolį.
Taip pat, kad Kristaus kūnas tikrai sukuriamas tiek iš neraugintos, tiek iš raugintos kvietinės duonos, ir kunigai turi kurti Viešpaties kūną vienoje iš jų, kiekvienas pagal savo – Vakarų ar Rytų – Bažnyčios paprotį.
Taip pat, jei tikri atgailautojai miršta Dievo meilėje, prieš atlikdami deramus atgailos vaisius už padarytas ir praleistas nuodėmes, jų sielos po mirties yra valomos skaistyklos bausmėmis, ir, kad būtų išvaduotos iš šių bausmių, joms naudingi gyvųjų tikinčiųjų užtarimai, tokie kaip Mišių aukos, maldos, išmalda ir kiti pamaldumo darbai, kuriuos tikintieji pagal Bažnyčios nuostatus atlieka už kitus tikinčiuosius.
Tų sielos, kurios po krikšto nepriėmė jokios nuodėmės dėmės, taip pat tos, kurios, gavusios nuodėmės dėmę, buvo išvalytos, arba savo kūnuose, arba iš jų išsivadavusios, kaip minėta aukščiau, tuoj pat priimamos į dangų ir aiškiai regi (8) patį triasmenį ir vienatinį Dievą, koks Jis yra, tačiau pagal nuopelnų įvairovę viena tobuliau už kitą.
Tų sielų, kurios miršta aktualioje mirtinoje nuodėmėje arba tik su pradine nuodėme, tuoj pat nusileidžia į pragarą, tačiau yra baudžiamos skirtingomis bausmėmis.
Taip pat nustatome, kad šventasis apaštališkasis sostas ir Romos popiežius turi pirmenybę visame pasaulyje, ir kad Romos popiežius yra palaimintojo Petro, apaštalų kunigaikščio, įpėdinis ir tikrasis Kristaus vietininkas, visos Bažnyčios galva ir visų krikščionių tėvas bei mokytojas, ir jam per palaimintąjį Petrą mūsų Viešpats Jėzus Kristus suteikė visišką valdžią ganyti, valdyti ir tvarkyti visuotinę Bažnyčią, kaip tai užfiksuota visuotinėse sinodų aktose ir šventuosiuose kanonuose.
Taip pat atnaujiname tradicinę kitų garbingų patriarchų tvarką, pagal kurią Konstantinopolio patriarchas yra antras po švenčiausiojo Romos popiežiaus, trečias – Aleksandrijos, ketvirtas – Antiochijos, o penktas – Jeruzalės, išsaugant visus jų privilegijas ir teises (9).
Duota Florencijoje, viešosios sinodo sesijos metu, iškilmingai švęstoje didžiojoje bažnyčioje, 1439 m. Viešpaties Įsikūnijimo metais, liepos 6 d., mūsų pontifikato devintaisiais metais.
Aš, Eugenijus, katalikų Bažnyčios vyskupas, taip nustatydamas pasirašiau.
1) Ps 95, 11.
2) Eph 2,20; 2,14.
3) Canticum Exultet in liturgia sabbati sancti.
4) Cf. 1 Th 3, 9.
5) Cf. Tb 12,20.
6) Cf. Mt 13, 16-17.
7) Cf. con. Lugdun. II, c. 1.
8) Cf. Const. Benedictus Deus Benedicti XII, 29 ian. 1336.
9) Cf. conc. Chalc. c. 28 et conc. Lat. IV, c. 5.