Inter Caetera – kaip popiežiaus bulė padalijo pasaulį – tai popiežiaus Aleksandro VI bulė, paskelbta 1493 m. gegužės 4 d. Jos pavadinimas lotyniškai reiškia „Tarp kitų dalykų“. Šis dokumentas tapo vienu garsiausių viduramžių Bažnyčios teisinių aktų, turėjusiu didžiulę įtaką pasaulio istorijai.

Po Kristupo Kolumbo pirmosios kelionės į Ameriką Ispanija ir Portugalija pradėjo ginčytis, kam priklausys naujai atrastos žemės. Kad išvengtų karo tarp dviejų katalikiškų šalių, Ispanijos valdovai kreipėsi į popiežių Aleksandrą VI – ispanų kilmės pontifiką. Jie prašė patvirtinti jų teises į atrastas teritorijas.

Bulėje buvo nurodyta:

• Naujos žemės, atrastos į vakarus nuo nustatytos linijos (maždaug 100 mylių į vakarus nuo Azorų ir Žaliojo Kyšulio salų), priklausys Ispanijai.
• Portugalijai paliktos teritorijos į rytus nuo šios linijos.
• Ispanijos karaliams suteikiama teisė skleisti krikščionybę naujose žemėse.

Citata iš bulės (vertimas į lietuvių kalbą):
“Kadangi jūs, mūsų mylimi sūnūs karaliai ir karalienės, trokštate skleisti katalikų tikėjimą ir vesti žmones į tikrąjį tikėjimą… mes suteikiame jums teisę valdyti atrastas ir atrandamas žemes.”

Kokios buvo pasekmės?

1. Tordesiljo sutartis (1494 m.) – remiantis šia bulė, Portugalija ir Ispanija sudarė sutartį, kur linija buvo perkelta toliau į vakarus. Dėl to vėliau Portugalija gavo teisę į Brazilijos teritoriją.
2. Kolonializmo pagrindas – Inter Caetera ir kitos panašios bulės tapo vadinamosios „Atrastos žemės doktrinos“ (angl. Doctrine of Discovery) pamatu. Ji buvo naudojama pateisinti Amerikos, Afrikos ir Azijos žemių kolonizavimą.
3. Poveikis vietiniams gyventojams – šios bulės suteikė teisinį pagrindą pavergti, perkelti ar net sunaikinti vietines tautas, nors popiežiai vėliau bandė tokius veiksmus stabdyti (pvz., bulė Sublimis Deus 1537 m.).
4. Teisiniai ginčai iki šiol – kai kurios vietinių tautų bendruomenės Šiaurės ir Pietų Amerikoje iki šiol ginčija šios bulės ir „atradimo doktrinos“ teisėtumą tarptautinėse teismuose.

2023 m. Vatikanas oficialiai pareiškė, kad tokios bulės kaip Inter Caetera „niekada nebuvo tikėjimo aktai“ ir buvo netinkamai naudojamos kolonijinėms ambicijoms pateisinti. Bažnyčia atsiribojo nuo jų turinio ir pasekmių.

Bulė Inter caetera

Aleksandras VI

1493 m. gegužės 4 d.

Aleksandras, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, brangiausiam Kristuje sūnui, karaliui Ferdinandui, ir brangiausiajai Kristuje dukteriai, karalienei Izabelei, Kastilijos, Leono, Aragono, Sicilijos ir Granados valdovams, garbingiesiems, siunčia sveikinimus ir apaštališkąjį palaiminimą.

Tarp kitų darbų, kurie yra malonūs Dieviškajai Didenybei ir trokštami mūsų širdžiai, neabejotinai svarbiausias yra tas, kad katalikų tikėjimas ir krikščionių religija, ypač mūsų laikais, būtų išaukštinti, visur plėstųsi ir sklistų, būtų rūpinamasi sielų išganymu, o barbarų tautos būtų pažabotos ir atvestos į šį tikėjimą.

Todėl, kai mes, Dievo malonei palankiai veikiant, nors ir nepakankamais nuopelnais, buvome pašaukti į šventąją Petro Sostą, žinodami, kad jūs, kaip tikri katalikų karaliai ir kunigaikščiai, kokiais visada buvote, ir jūsų šlovingi darbai, kurie jau beveik visam pasauliui yra žinomi, ne tik to trokštate, bet ir visomis pastangomis, uolumu bei rūpesčiu, negailėdami nei triūso, nei išlaidų, nei pavojų, net liedami savo kraują, siekiate tai įgyvendinti, ir jau seniai tam paskyrėte visą savo sielą ir visas pastangas – kaip liudija Granados karalystės atkovojimas iš saracėnų tironijos mūsų laikais, jūsų atliktas su didele Dieviškojo Vardo šlove – pagrįstai ir pelnytai laikome savo pareiga jums savo noru ir palankiai suteikti tai, kas leistų jums su dar didesniu užsidegimu tęsti šį šventą ir pagirtiną, Dievui priimtiną tikslą, siekiant Dievo garbės ir krikščionių imperijos plėtros.

Iš tiesų sužinojome, kad jūs, jau seniai ketinę ieškoti ir atrasti tolimas bei nežinomas salas ir žemynus, iki šiol kitų nerastus, kad jų gyventojus ir vietinius atvestumėte garbinti mūsų Atpirkėją ir išpažinti katalikų tikėjimą, dėl didelio užimtumo kovojant ir atkovojant Granados karalystę negalėjote įgyvendinti šio švento ir pagirtino tikslo iki norimo rezultato. Tačiau galiausiai, kaip Viešpačiui buvo malonu, atkovojus minėtą karalystę, norėdami įgyvendinti savo troškimą, išsiuntėte mylimą sūnų Kristoforą Kolumbą, be abejo, vertą ir labai pagirtiną žmogų, tinkamą tokiam svarbiam uždaviniui, su laivais ir žmonėmis, paruoštais panašiems darbams, ne be didelių pastangų, pavojų ir išlaidų, kad jis kruopščiai ieškotų tolimų ir nežinomų žemynų bei salų per jūrą, kur iki šiol nebuvo plaukiojama. Jie, galiausiai, Dievo pagalba ir su didžiausiu kruopštumu plaukdami vandenynu, atrado tam tikras labai tolimas salas ir net žemynus, kurie iki šiol nebuvo rasti kitų. Juose gyvena daugybė tautų, taikiai gyvenančių, kaip teigiama, vaikštančių nuogai ir nevalgančių mėsos. Kaip jūsų pasiuntiniai gali spėti, šios tautos, gyvenančios minėtose salose ir žemėse, tiki, kad danguje yra vienas Dievas Kūrėjas, ir atrodo pakankamai tinkamos priimti katalikų tikėjimą bei būti išmokytos gerų papročių. Yra vilties, kad, jei jos bus mokomos, mūsų Išganytojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, vardas lengvai bus įvestas tose žemėse ir salose. Be to, minėtas Kristoforas vienoje iš pagrindinių salų pastatė ir įrengė gana tvirtą bokštą, kuriame paliko tam tikrus krikščionis, buvusius su juo, saugoti ir ieškoti kitų tolimų ir nežinomų salų bei žemynų. Šiose jau atrastose salose ir žemėse randama aukso, prieskonių ir daugybės kitų vertingų dalykų, įvairių rūšių ir savybių.

Todėl, viską kruopščiai apsvarstę, ypač katalikų tikėjimo išaukštinimą ir plėtrą, kaip dera katalikų karaliams ir kunigaikščiams, sekdami savo protėvių, šviesios atminties karalių, pavyzdžiu, nutarėte, Dievo malonei padedant, pavergti minėtus žemynus ir salas bei jų gyventojus ir vietinius ir atvesti juos į katalikų tikėjimą.

Mes, labai giriame Viešpatyje jūsų šventą ir pagirtiną tikslą ir trokštame, kad jis būtų įgyvendintas iki galo, kad mūsų Išganytojo vardas būtų įvestas tose žemėse. Raginame jus labai Viešpatyje ir per šventąjį krikštą, kuriuo esate įpareigoti apaštališkiems įsakymams, bei mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo vardu prašome, kad, ketindami su ortodoksiniu tikėjimo uolumu tęsti ir vykdyti šią ekspediciją, norėtumėte ir privalėtumėte paskatinti tautas, gyvenančias šiose salose ir žemėse, priimti krikščionių religiją. Tegul jokie pavojai ar sunkumai niekada jūsų neatgrasys, tvirtai tikint ir pasitikint, kad Visagalis Dievas laimingai lydės jūsų pastangas.

Ir kad jūs, apdovanoti apaštališkosios malonės dosnumu, galėtumėte laisviau ir drąsiau imtis šio didelio uždavinio, savo iniciatyva, ne dėl jūsų ar kito jūsų vardu pateikto prašymo, bet iš mūsų gryno dosnumo, tikros žinios ir apaštališkosios valdžios pilnatvės, visas salas ir žemynus, jau atrastus ir dar atrandamus, rastus ir rasimus, į vakarus ir pietus, nustatant ir brėžiant liniją nuo Arkties poliaus, tai yra šiaurės, iki Antarkties poliaus, tai yra pietų, nesvarbu, ar šie žemynai ir salos, jau atrasti ar dar atrandami, yra Indijos ar bet kurios kitos pusės link, kuri linija yra nutolusi šimtu lygų į vakarus ir pietus nuo bet kurios salos, paprastai vadinamos Azorais ir Žaliuoju Kyšuliu, taip, kad visos salos ir žemynai, rasti ir rasimi, atrasti ir atrandami, į vakarus ir pietus nuo minėtos linijos, kurie iki mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo dienos, praėjusios prieš šiuos 1493 metus, nebuvo faktiškai valdomi jokio kito krikščionių karaliaus ar kunigaikščio, kai jūsų pasiuntiniai ir kapitonai atrado kai kurias iš šių salų, Visagalio Dievo autoritetu, mums suteiktu per šventąjį Petrą, ir Jėzaus Kristaus vietininkyste, kuria naudojamės žemėje, kartu su visais jų valdų, miestų, pilių, vietų ir kaimų, teisių, jurisdikcijų ir visų priklausinių, jums, jūsų įpėdiniams ir Kastilijos bei Leono karalių pasekėjams, amžinai dovanojame, suteikiame ir priskiriame. Taip pat jus, jūsų įpėdinius ir pasekėjus, paskiriame šių valdų šeimininkais su pilna, laisva ir visa apimančia galia, autoritetu ir jurisdikcija. Tačiau nustatome, kad šia mūsų dovana, suteikimu ir priskyrimu jokiam krikščionių kunigaikščiui, kuris faktiškai valdė minėtas salas ar žemynus iki minėtos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo dienos, nėra atimama ar neturi būti atimta įgyta teisė.

Be to, įsakome jums šventosios paklusnumo vardu, kaip ir jūs pažadate, ir mes neabejojame, kad padarysite dėl jūsų didelio atsidavimo ir karališkojo kilnumo, kad į minėtus žemynus ir salas siųstumėte dorų ir Dievą gerbiančių žmonių, išmokytų, patyrusių ir įgudusių, kad mokytų vietinius gyventojus ir vietinius katalikų tikėjimo ir įdiegtų jiems gerus papročius, parodydami visą reikiamą rūpestį. Taip pat griežtai draudžiame bet kokiems asmenims, nesvarbu, kokios jie būtų kilmės, net imperatoriškos ar karališkos, statuso, rango, ordino ar padėties, po ekskomunikos bausme, kurią jie automatiškai užsitrauks, jei pažeis šį draudimą, drįsti vykti į salas ir žemynus, jau atrastus ir dar atrandamus, rastus ir rasimus, į vakarus ir pietus, nustatant liniją nuo Arkties poliaus iki Antarkties poliaus, nesvarbu, ar šie žemynai ir salos yra Indijos ar bet kurios kitos pusės link, kuri linija yra nutolusi šimtu lygų į vakarus ir pietus nuo Azorų ir Žaliojo Kyšulio salų, kaip minėta, prekybos ar bet kokiu kitu tikslu, be jūsų, jūsų įpėdinių ir pasekėjų specialaus leidimo, nepaisant apaštališkų konstitucijų, įsakymų ar bet kokių kitų prieštaravimų. Pasitikime Tuo, iš kurio kyla imperijos, valdžios ir visos gėrybės, kad, Viešpačiui vadovaujant jūsų veiksmams, jei tęsiste šį šventą ir pagirtiną tikslą, per trumpą laiką, su laime ir visos krikščionių tautos šlove, jūsų darbai ir pastangos pasieks laimingiausią rezultatą.

Kadangi būtų sunku šį raštą nunešti į visas vietas, kur tai būtų naudinga, norime ir panašiai nutariame, kad šio rašto kopijoms, pasirašytoms viešojo notaro ranka ir patvirtintoms kokioss viešojo asmens, turinčio bažnytinę padėtį, ar bažnytinės kurijos antspaudu, būtų suteikiamas toks pat tikėjimas teisme ir kitur, koks būtų suteikiamas originalui, jei jis būtų pateiktas ar parodytas.

Todėl niekam iš žmonių neleidžiama pažeisti šio mūsų pagyrimo, raginimo, prašymo, dovanojimo, suteikimo, priskyrimo, paskyrimo, įsakymo, draudimo ir valios rašto ar drįsti jam neatsargiai prieštarauti.

Jei kas nors išdrįstų tai padaryti, tegul žino, kad užsitrauks Visagalio Dievo ir palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus rūstybę.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, Viešpaties Įsikūnijimo 1493 metais, gegužės ketvirtąją, mūsų pontifikato pirmaisiais metais.

Nemokamai pagal švenčiausiojo mūsų Viešpaties popiežiaus įsakymą.

Birželis.

Už referentą, A. DE MUCCIARELLIS

Už JO. BUF[OLINUS], A. SANTOSEVERINO.

L. PODOCATHARUS.