Popiežiaus Sergijaus III (pontifikavusio 904–911 m.) valdymo metu buvo išleista bulė, kuri, nors ir neturi tikslaus išlikusio pavadinimo, yra žinoma dėl itin kontroversiško turinio: ji anuliavo popiežiaus Formozo (891–896 m.) pontifikatą ir patvirtino jo pirmtako Stepono VI veiksmus. Šis įvykis yra vienas iš geriausių pavyzdžių, iliustruojančių tamsiausią ir audringiausią popiežystės laikotarpį, dažnai vadinamą „Tamsiaisiais Amžiais“ (lot. Saeculum obscurum).
IX ir X amžiai buvo ypač neramūs Bažnyčios istorijoje. Romoje vyko nuolatinė kova dėl valdžios tarp įtakingų Romos didikų šeimų, kurios siekė kontroliuoti popiežystę savo politiniams ir asmeniniams tikslams. Popiežiai dažnai buvo greitai keičiami, įkalinami, nužudomi, o jų pontifikatai ir sprendimai anuliuojami vėlesnių popiežių, priklausiusių skirtingoms frakcijoms.
Šio chaoso viršūnė buvo vadinamasis Kadaverio Sinodas (Cadaver Synod) arba „Baisusis Sinodas“ (lot. Synodus Horrenda), įvykęs 897 m. Popiežius Steponas VI, remiamas Formozo priešininkų, įsakė ekshumuoti devynis mėnesius mirusio popiežiaus Formozo kūną. Kūnas buvo aprengtas popiežiaus drabužiais ir pasodintas į sostą Šv. Jono Laterano bazilikos teismo salėje. Formozas buvo kaltinamas įvairiais kanonų teisės pažeidimais, įskaitant perėjimą iš Portaus vyskupo į Romos vyskupą (kas tuomet buvo draudžiama) ir priesaikos laužymą. Sinodas pripažino Formozą kaltu, jo pontifikatas buvo paskelbtas negaliojančiu, visi jo įšventinimai (įskaitant kunigus ir vyskupus) anuliuoti, o paties kūno rankos pirštai, kuriais jis teikė palaiminimus, buvo nukirsti. Kūnas buvo išmestas į Tiberio upę, v.ėliau ištrauktas ir perlaidotas.
Šis įvykis sukėlė didžiulį pasipiktinimą ir dar didesnę sumaištį Bažnyčioje. Po Stepono VI mirties (jis buvo įkalintas ir pasmaugtas) popiežiai keitėsi sparčiai, o kiekvienas jų bandė atkurti arba paneigti Formozo pontifikato galiojimą. Popiežius Teodoras II ir Jonas IX stengėsi reabilituoti Formozą ir pripažinti jo įšventinimus galiojančiais.
Sergijaus III bulė: Visiškas anuliavimas
Kai 904 m. popiežiumi tapo Sergijus III, jis priklausė frakcijai, kuri palaikė Stepono VI veiksmus ir buvo Formozo priešininkė. Nors tikslus bulės pavadinimas neišliko, istorikai patvirtina, kad Sergijus III išleido dokumentą, kuriuo:
- Visiškai anuliavo popiežiaus Formozo pontifikatą: Tai reiškė, kad Formozas niekada nebuvo teisėtas popiežius.
- Patvirtino Stepono VI veiksmus: Sergijus III ne tik pritarė Kadaverio Sinodo nutarimams, bet, manoma, net pakartotinai ekshumavo Formozo kūną ir pakartotinai nuteisė jį, nukirsdamas jo galvą. Tačiau šis paskutinis veiksmas yra ginčytinas ir labiau laikomas legenda.
- Paskelbė negaliojančiais visus Formozo įšventinimus: Tai sukėlė milžinišką sumaištį, nes daugelis kunigų ir vyskupų, įšventintų Formozo ar jo įšventintų asmenų, staiga tapo „negaliojančiais“. Sergijus III reikalavo pakartotinių įšventinimų, o tai dar labiau gilino schizmą ir netikrumą Bažnyčioje.
Sergijaus III bulė ir jo veiksmai turėjo rimtų ir ilgalaikių pasekmių:
- Giliai sukrėtė Bažnyčios autoritetą: Nuolatinis popiežių pontifikatų anuliavimas ir pakartotiniai įšventinimai kėlė abejonių dėl sakramentų galiojimo ir Bažnyčios institucijos stabilumo.
- Paskatino teologines diskusijas: Iškilo klausimas, ar popiežiaus sprendimai gali būti anuliuoti kito popiežiaus, ir kas lemia įšventinimų galiojimą. Šios diskusijos prisidėjo prie kanonų teisės vystymosi, siekiant ateityje išvengti panašių krizių.
- Pabrėžė Romos didikų įtaką: Sergijaus III veiksmai buvo stipriai paveikti to meto Romos politikos ir įtakingų šeimų, tokių kaip Teofilaktas ir jo dukra Marozija, kurios dominavo Romos gyvenime ir kontroliavo popiežystę. Šis laikotarpis dažnai vadinamas „Popiežių Pornokratija“ (dėl moralinio nuosmukio ir politinės korupcijos), ir Sergijus III yra vienas iš popiežių, siejamų su šiuo laikotarpiu.
Galima teigti, kad popiežiaus Sergijaus III bulė, kuria anuliuojamas Formozo pontifikatas, yra vienas iš ryškiausių popiežystės dekadanso ir politinių intrigų pavyzdžių ankstyvaisiais viduramžiais. Ji rodo, kaip stipriai pasaulietinė valdžia ir ambicijos galėjo paveikti aukščiausią Bažnyčios instituciją ir sukelti gilias teologines bei kanonines krizes. Šie įvykiai paskatino vėlesnes reformas, kurios siekė atkurti popiežystės prestižą ir dvasinį autoritetą.