Popiežiaus Urbono VI bulė „Divina dispensatione“, išleista 1388 m. kovo 12 d., yra vienas svarbiausių dokumentų Lietuvos krikščionizacijos istorijoje. Šis dokumentas oficialiai patvirtino Lietuvos krikštą, įsteigė Vilniaus vyskupiją ir įtvirtino šalies perėjimą iš pagoniškosios į krikščioniškąją valstybę. Nors pilnas bulės tekstas nėra laisvai prieinamas internete, jos turinys ir istorinė reikšmė yra gerai dokumentuoti įvairiuose šaltiniuose.
Bulę „Divina dispensatione“ paskelbė popiežius Urbonas VI, vadovavęs Katalikų Bažnyčiai nuo 1378 iki 1389 m. Jo pontifikatas vyko sudėtingu laikotarpiu, žinomu kaip Didžioji Vakarų schizma, kai katalikų pasaulis buvo padalintas tarp dviejų popiežių – Romos ir Avinjono. Urbonas VI, būdamas Romos popiežiumi, siekė stiprinti savo autoritetą ir Bažnyčios įtaką naujai krikštijamose teritorijose, tokiose kaip Lietuva.
1388 m. Lietuva buvo ką tik priėmusi krikštą (1387 m.), inicijuotą didžiojo kunigaikščio Jogailos ir jo pusbrolio Vytauto. Šis procesas buvo ne tik religinis, bet ir politinis žingsnis, siekiant apsaugoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo Kryžiuočių ordino, kuris naudojo pagonišką Lietuvos statusą kaip pretekstą kariniams puolimams. Urbono VI bulė buvo atsakas į Jogailos prašymą oficialiai pripažinti Lietuvos krikštą ir įsteigti vyskupiją, kuri užtikrintų Bažnyčios struktūrą šalyje.
Bulės turinys
Nors pilnas „Divina dispensatione“ tekstas nėra viešai prieinamas internete, istorinių šaltinių, tokių kaip „The Conversion of Lithuania 1387“ straipsnis (Medievalists), duomenys leidžia rekonstruoti pagrindinį jos turinį. Bula patvirtino, kad Vilniuje buvo sunaikinti pagoniškų dievų altoriai ir šventovės, įskaitant šventas giraites, kurios buvo pagoniškosios religijos centrai. Dokumente taip pat skelbiama apie Vilniaus vyskupijos įsteigimą ir Vilniaus katedros, kaip pagrindinės katalikų šventovės, įkūrimą.
Manoma, kad bula pabrėžė Lietuvos krikštą kaip Dievo valios įgyvendinimą, išreiškė pagyrimą Jogailai už jo pastangas ir nurodė Bažnyčios hierarchijos formavimą šalyje. Tikėtina, kad dokumente buvo lotyniškos frazės, būdingos popiežiaus raštams, tokios kaip kreipiniai į „Dievo tarnų tarną“ (servus servorum Dei) ir nuorodos į krikščionybės plėtrą. Be to, bula galėjo įpareigoti vyskupus ir kunigus užtikrinti tikinčiųjų katechizaciją, kad krikštas taptų ne tik formaliu aktu, bet ir tikru tikėjimo įsitvirtinimu.
Bulės tikslai buvo daugialypiai. Pirmiausia, ji siekė oficialiai pripažinti Lietuvos krikštą, kuris buvo strateginis Jogailos ir Lenkijos karalystės žingsnis po Krėvos unijos (1385 m.). Krikštas leido Lietuvai integruotis į krikščioniškąją Europą ir sumažinti Kryžiuočių ordino agresiją, nes ordinas nebegalėjo teisinti savo karų „pagonių atsivertimo“ pretekstu.
Antra, Urbonas VI norėjo sustiprinti Romos popiežiaus autoritetą prieš Avinjono popiežystę. Pripažindamas Lietuvos krikštą, jis demonstravo savo įtaką naujai krikštijamose teritorijose. Trečia, bula buvo praktinis žingsnis kuriant Bažnyčios infrastruktūrą Lietuvoje – vyskupijos įsteigimas užtikrino, kad kraštas turėtų organizuotą katalikų hierarchiją, pajėgią vykdyti religinį švietimą ir administravimą.
„Divina dispensatione“ turėjo ilgalaikių religinių, politinių ir kultūrinių pasekmių. Religiniu požiūriu, Vilniaus vyskupijos įsteigimas (pirmuoju vyskupu paskirtas Andrius Jastrzębiecas) padėjo pagrindą katalikybės plėtrai Lietuvoje. Katedros statyba Vilniuje simbolizavo krikščionybės įsitvirtinimą buvusioje pagoniškoje sostinėje, o krikštas paskatino bažnyčių statybą visoje šalyje.
Politiškai bula sustiprino Lietuvos pozicijas prieš Kryžiuočių ordiną. Nors ordinas ir toliau kėlė grėsmę, Lietuvos krikščioniškas statusas, patvirtintas popiežiaus, sumažino jų moralinį pagrindą puolimams. Be to, bula prisidėjo prie glaudesnių Lietuvos ir Lenkijos ryšių, kurie buvo įtvirtinti Jogailos santuoka su Jadvyga ir Krėvos unija.
Kultūriškai dokumentas žymėjo Lietuvos perėjimą į krikščioniškąją civilizaciją, atverdamas kelią raštijos, švietimo ir Vakarų Europos kultūros įtakai. Pavyzdžiui, krikštas paskatino lotynų kalbos ir krikščioniškos literatūros sklaidą, kuri ilgainiui paveikė Lietuvos visuomenės raidą.
Prieigos iššūkiai ir ateities perspektyvos
Šiuo metu pilnas „Divina dispensatione“ tekstas nėra laisvai prieinamas internete, tikėtina, dėl ribotos istorinių dokumentų skaitmenizacijos. Dokumentas greičiausiai saugomas Vatikano archyvuose (Vatican Archives) arba Lietuvos nacionaliniame archyve (Lietuvos nacionalinė biblioteka), tačiau prieiga prie šių šaltinių yra ribota ir reikalauja specialaus leidimo. Mokslinės publikacijos, tokios kaip „The Conversion of Lithuania: From Pagan Barbarians to Late Medieval Christians“ (Darius Baronas ir S. C. Rowell, 2015), aptaria bulės reikšmę, tačiau necituoja pilno teksto.
Vis dėlto ateityje yra vilties, kad tokie dokumentai bus skaitmenizuoti. Vatikano archyvai ir nacionalinės bibliotekos vis labiau investuoja į istorinių dokumentų digitalizaciją, todėl „Divina dispensatione“ gali tapti prieinama internete per artimiausius dešimtmečius. Kai tai įvyks, turėsime galimybę tiesiogiai išnagrinėti pilną tekstą, galbūt lotynų kalba, ir tiksliai nustatyti jo turinį bei formuluotes. Tai suteiktų naujų įžvalgų apie Lietuvos krikščionizacijos procesą ir popiežiaus vaidmenį jame.