Bootstrap, arba kilpos, paradoksas – tai viena iš keisčiausių laiko kelionių teorijų, kurioje objektas, idėja ar net asmuo egzistuoja be aiškios pradžios. Viskas sukasi tarsi uždaroje kilpoje: ateitis tampa praeitimi, o praeitis – ateitimi. Pavyzdžiui, žmogus nukeliauja į praeitį ir perduoda knygos idėją, kurią tas pats žmogus vėliau parašo, nes jau buvo ją žinojęs iš praeities. Bet jei idėja niekada nebuvo sukurta nuo nulio, iš kur ji atsirado? Kas buvo pirmas?
Pagrindinės idėjos:
- Laikas ne kaip tiesi linija, bet kaip uždara kilpa
- Priežasties ir pasekmės išsitrinimas
- Objekto ar žinios kilmė tampa neįmanoma nustatyti
Pavyzdžiai:
• Laiko keliautojas duoda jauniems save vaikui technologiją, kuri vėliau leidžia jam pačiam tapti laiko keliautoju.
• Muzikantas gauna iš ateities savo paties parašytą kūrinį ir jį išgarsina, bet niekada pats jo nesukuria.
• Religiniame kontekste: pranašas, kuris paskelbia amžinas tiesas, kurios kažkokiu būdu buvo perduotos jam pačiam per dieviškąją viziją iš „ateities“.
Bootstrap paradoksas kelia gilius klausimus apie kūrimą ir pirmąją priežastį. Jei viskas kyla iš savęs be išorinio kūrėjo, ar dar reikalingas Dievas kaip pirmasis Judintojas? Krikščionybė, islamas ir judaizmas moko, kad visatos pradžioje buvo Dievas – esybė be pradžios ir be pabaigos. Tačiau bootstrap kilpoje dieviškoji būtinybė tarsi išgaruoja: atsiranda uždara sistema, kuri veikia pati iš savęs.
Tomas Akvinietis teigė, kad negali būti begalinės grandinės be pirmojo priežasties šaltinio („Summa Theologica“). Tačiau bootstrap paradoksas siūlo, kad pati kilpa galėtų būti „savipakankama“, atmetant išorinį Kūrėją. Ši mintis artima kai kurioms budizmo (pratityasamutpada – priklausomo kilimo) ar net gnostinėms idėjoms, kur pasaulis gimsta iš vidinio dinamiško sąlygotumo, o ne iš vieno dieviško taško.
Carl Sagan kadaise retoriškai klausė: „Jei visata gali egzistuoti iš nieko, kodėl Dievas negalėtų būti jos vietoje?“ Tai klausimas, kuris vis dar lieka atviras tiek filosofams, tiek tikintiesiems.