Blogųjų angelų ir demonų nepastovumo paveikslas

Septynioliktojo amžiaus pradžios Europa buvo persmelkta baimės, prietarų ir religinio fanatizmo. Raganų teismai liepsnojo visame žemyne, o valstybės ir Bažnyčios aparatas, apsiginklavęs teologiniais traktatais ir teisiniais kodeksais, vykdė negailestingą kampaniją prieš tuos, kurie, kaip manyta, sudarė sandėrį su Šėtonu. Būtent šiame neramiame kontekste gimė vienas iškiliausių, detaliausių ir kartu šiurpiausių demonologijos veikalų – Pjero de Lankro „Blogųjų angelų ir demonų nepastovumo paveikslas“ (galima versti ir kitaip: Blogųjų dvasios būtybių nepastovumo paveikslas, Blogųjų angelų ir demonų elgsenos kaita, Blogųjų angelų ir demonų dvasinio nuopuolio apžvalga) (pranc. Tableau de l’inconstance des mauvais anges et démons). 1612 metais išleista knyga tapo ne tik teisininko ataskaita, bet ir monumentu epochos paranojai, detaliu raganų šabo aprašymu ir, ironiška, kruopščiu, nors ir demonizuotu, baskų kultūros metraščiu.

Pjeras de Lankras nebuvo nei pamišęs vienuolis, nei prietaringas kaimietis. Jis buvo aukšto rango, puikiai išsilavinęs Bordo parlamento teisėjas, karaliaus patarėjas, įkūnijęs racionalų, tvarką ir įstatymą gerbiantį valstybės pareigūną. Būtent dėl savo statuso ir reputacijos 1609 metais Prancūzijos karalius Henrikas IV jį, kartu su kolega Žanu d’Espanjė, pasiuntė į neramią Labūro (pranc. Labourd) sritį, esančią pačiuose Prancūzijos pietvakariuose, Baskų krašte, besiribojančiame su Ispanija. Oficiali jų misija buvo ištirti skundus dėl regione paplitusios raganystės ir „išvalyti“ kraštą nuo velnio įtakos.

De Lankras į šią užduotį pasinėrė su neįtikėtinu uolumu. Per keturis mėnesius, praleistus Labūre, jis surengė masinius tardymus, kurių metu, kaip pats teigė, apklausė šimtus žmonių ir nuteisė sudeginti daugiau nei šešis šimtus raganų, nors istorikai mano, kad tikrasis skaičius buvo mažesnis, bet vis tiek siekė kelias dešimtis. Jo knyga yra šios misijos rezultatas – tai ne sausas teisinis protokolas, o gyvas, aistringas ir absoliučiu savo teisumu įsitikinusio žmogaus pasakojimas, paremtas prarastais teismo dokumentais ir asmeniniais stebėjimais. De Lankras rašė ne tam, kad keltų abejones, o tam, kad įrodytų – raganavimas yra reali, apčiuopiama ir siaubingą grėsmę valstybei bei krikščionybei kelianti jėga.

Demonizuota Etnografija: Baskų Kraštas Velnių Akyse

Viena iš išskirtinių „Paveikslo“ savybių yra tai, kad de Lankras, pats to nesuvokdamas, tapo savotišku etnografu. Jis kruopščiai aprašė Labūro regioną, jo geografiją, gyventojų papročius, socialinę struktūrą ir net kalbą. Tačiau kiekvieną savo stebėjimą jis interpretavo per demonologijos prizmę, kiekvieną kultūrinį unikalumą paversdamas raganavimo įrodymu.

De Lankro manymu, Labūras buvo tiesiog sutvertas Šėtonui klestėti. Pirma, tai pasienio regionas – nestabili, maištinga ir sunkiai kontroliuojama teritorija. Antra, daugelis krašto vyrų buvo jūreiviai ir banginių medžiotojai, ilgus mėnesius praleidžiantys jūroje. Tai reiškė, kad moterys likdavo vienos, tvarkėsi ūkyje, turėjo daugiau laisvės ir ekonominės galios. De Lankro misoginiškame pasaulėvaizdyje tai buvo tiesus kelias į moralinį nuosmukį ir velnio gundymus. Jis rašė, kad moterys iš prigimties yra silpnesnės, smalsesnės ir labiau linkusios į nuodėmę, todėl nenuostabu, kad Labūras tapo raganų lizdu.

Net baskų kalba jam kėlė įtarimą – ji atrodė keista, nesuprantama, nepanaši į kitas Europos kalbas, todėl, jo nuomone, puikiai tiko velniškoms apeigoms. Liaudies šokiai, ypač aistringoji sarabanda, jam atrodė ne kaip kultūrinė išraiška, o kaip velniškojo šabo repeticija. Žmonių laisvės ir malonumų troškimas, jų pasididžiavimas ir nepriklausomybės dvasia – visa tai teisėjo akyse buvo ne dorybės, o puikybės ir atitolimo nuo Dievo ženklai.

Veikalo Struktūra: Nuo Demonų Prigimties iki Šabo Orgijų

„Paveikslas“ yra padalintas į kelias knygas, kurios metodiškai, žingsnis po žingsnio, atskleidžia visą raganavimo fenomeną, kaip jį suprato de Lankras.

Pirmojoje knygoje autorius išdėsto teorinį pagrindą. Jis kalba apie demonų prigimtį – jų nepastovumą, gebėjimą keisti pavidalus, jų nesuskaičiuojamą gausą ir nuolatinį siekį suvilioti žmones. Būtent čia jis paaiškina, kodėl Labūras yra tokia palanki vieta jų veiklai ir kodėl moterys yra pagrindinis jų taikinys.

Antroji knyga yra veikalo šerdis – tai vienas detaliausių ir vaizdingiausių raganų šabo aprašymų Vakarų literatūroje. Remdamasis kankinimais išgautais liudijimais, de Lankras tapo šiurpų paveikslą. Jis aprašo, kaip raganos, pasitepusios specialiais tepalais, oru keliauja į susirinkimo vietą, dažnai vadinamą „Ožio viržynu“ (Lanne de Bouc). Ten jų laukia pats Šėtonas, pasirodantis įvairiais pavidalais: kaip didžiulis ožys su degančiu ragu viduryje, kaip bjaurus juodas vyras arba net kaip medžio kamienas.

Šabo ceremonija prasideda nuo iškilmingo Dievo, Mergelės Marijos ir krikšto išsižadėjimo. Po to seka pats baisiausias ritualas – velnio garbinimas, kurio kulminacija yra jo sėdmenų pabučiavimas. De Lankras detaliai aprašo šventvagišką puotą, kurios metu patiekiamas nesūdytas, bjauraus skonio maistas, kartais net kepta vaikų ar iškastų lavonų mėsa. Po puotos prasideda šokiai – laukiniai, chaotiški, šokami atbulomis, nugaromis į rato centrą, dažnai visiškai nuogiems. Galiausiai, šabas pasiekia orgijos kulminaciją. De Lankras su liguistu smalsumu aprašo masinius lytinius aktus, kuriuose nepaisoma jokių gamtos ar moralės dėsnių: tėvai santykiauja su vaikais, broliai su seserimis, o pats Šėtonas, kurio lytinis organas apibūdinamas kaip žvynuotas, šaltas ir sukeliantis didžiulį skausmą, pasirenka sau gražiausią moterį, kuri tampa „šabo karaliene“.

Trečioji ir ketvirtoji knygos gilinasi į kitus raganavimo aspektus. De Lankras analizuoja paktą su velniu, kuris gali būti sudaromas žodžiu arba raštu. Jis detaliai aprašo „velnio ženklą“ – nejautrią vietą ant raganos kūno, kuri, įdūrus adata, nekraujuoja ir nesukelia skausmo. Taip pat daug dėmesio skiriama transformacijoms ir likantropijai – gebėjimui pasiversti gyvūnais, ypač vilkais. Jis netgi pateikia konkretaus vilkolakio teismo, kuriam pats pirmininkavo Bordo, aprašymą, taip sustiprindamas savo argumentų autentiškumą.

Fanatizmo ir Baimės Metraštis

„Blogųjų angelų ir demonų nepastovumo paveikslas“ yra sukrečiantis dokumentas. Tai knyga, parašyta šalto teisininko proto, tačiau persmelkta karštligiško tikėjimo. De Lankras neabejojo nė vienu žodžiu, kurį užrašė. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad kovoja apokaliptinę kovą už žmonijos sielas. Jo veikalas tapo neįkainojamu šaltiniu kitiems raganų medžiotojams, savotišku „vadovėliu“, kodifikavusiu šabo ritualus ir suteikusiu teisinį pagrindą persekiojimams.

Šiandienos akimis, de Lankro veikalas yra siaubingas justicinio teroro, paremto kankinimais išgautais prisipažinimais, pavyzdys. Tai paminklas tam, kaip baimė, neapykanta kitoniškumui ir absoliutus įsitikinimas savo teisumu gali paversti išsilavinusį žmogų negailestingu budeliu. Tačiau kartu tai ir nepaprastai vertingas istorinis šaltinis, atveriantis langą į XVII amžiaus mentalitetą, atskleidžiantis giliai įsišaknijusias baimes, socialines įtampas ir tamsiąją žmogaus psichologijos pusę. De Lankras norėjo nutapyti demonų nepastovumo paveikslą, tačiau iš tiesų jis nutapė pačios žmonijos baimės, žiaurumo ir nepakantumo portretą.

Ištraukos

1. Apie Labūro kraštą kaip raganavimo židinį:
   „Tai tikras visokių burtininkų daigynas, nes šios tautos nuo seno yra bedievės, apgavikės, ir visada buvo mažai religingos, o jei ir turėjo kokią [religiją], tai su tūkstančiais ceremonijų, kurios labiau priminė raganavimą nei dieviškąją tarnystę.“
2. Apie tai, kodėl moterys labiau linkusios į raganavimą:
   „Moteris iš prigimties yra silpnesnė, todėl ji yra nepastovesnė, labiau linkusi į abejones tikėjimu, smalsesnė, ir dėl šio smalsumo ji nori viską žinoti… ir būtent per šį norą pažinti velnias ją sučiumpa.“
3. Apie Velnio pavidalą, aprašytą raganos Marie d’Aspilcouëtte:
   „Velnias pasirodė ožio pavidalu, turėdamas uodegą, o po ja – juodo vyro veidą, kurį ji buvo priversta pabučiuoti, ir kad šis užpakalinis veidas negali kalbėti, bet jie buvo įpareigoti jį garbinti ir bučiuoti.“
4. Apie raganų požiūrį į šabą, pagal liudytojos Jeanne Dibasson parodymus:
   „Šabas yra tikrasis rojus, kur patiriama kur kas daugiau malonumo, nei galima apsakyti… laikas ten joms taip neprailgsta dėl patiriamo malonumo ir džiaugsmo, kad jos niekada neišeina iš jo be neapsakomo apgailestavimo, todėl su begaliniu nekantrumu laukia kito susirinkimo.“
5. Apie baisųjį pabučiavimą, kaip pagarbos Velniui ženklą:
   „Atvykusios visos raganos eina pabučiuoti jam į sėdmenis… O kai kurias, ypač gražiausias, jis priverčia pabučiuoti jam į veidą, bambą, lytinį organą ir sėdmenis. Ir kai jis nori pagerbti kokią nors žymią raganą, liepia jai pabučiuoti į veidą.“
6. Apie šokius šabe:
   „Jos šoka paprastai atsukusios viena kitai pečius, ir kiekvienos nugara atsukta į šokio rato vidurį, o veidas – į išorę. Ir tam tikru ritmu jos nepadoriai susiduria ir sutrenkia savo sėdmenis.“
7. Apie bjauriąją puotą:
   „Duona buvo suodžių spalvos ir dvokė nešvarumais bei išmatomis… mėsa buvo iš dvėselienos, kurią raganos iškasdavo kapinėse, o kartais tai būdavo kūnų gabalai, kuriuos jos atsinešdavo pakabintus ant juosmens.“
8. Apie lytinį aktą su Velniu:
   „Jos kentėjo nepaprastai, kai jis su jomis santykiavo, nes jo lytinis organas, padengtas žvynais, sukeldavo joms nepaprastą skausmą… tai, kas iš jo išeidavo, buvo labai šalta sėkla.“
9. Apie vaikų išsižadėjimą Dievo, pagal Jeanette d’Abadie liudijimą:
   „Jis privertė ją išsižadėti savo Kūrėjo, Mergelės Marijos, krikšto, tėvo, motinos, giminaičių, dangaus, žemės ir visko, kas yra pasaulyje, o tada pareikalavo pabučiuoti demonui į sėdmenis.“
10. Apie Velnio, kaip knygos pavadinimas sufleruoja, nepastovumą:
    „Jis yra toks permainingas ir toks nepastovus, kad niekada neišlaiko to paties pavidalo. Ir jei jis visada pasirodytų toje pačioje vietoje ir ta pačia forma, būtų galima manyti, kad tai yra tikras kūnas, o ne dvasia.“

Turinys

Pratarmė
Paskyrimas
Burtininkų šėlsmas
Pono D’Espanjė sonetas ponui de Lankrui

1 KNYGA

I diskursas: Apie demonų nepastovumą.

1. Įvairūs pavidalai ir išvaizdos, kuriuos demonai įgyja, norėdami apgauti žmoniją.
2. Kaip Velnias mus puola, tiek slapta, tiek atvirai, ir be paliovos stumia mus į blogį, kad geriau paverstų mus savo pakalikais.
3. Kaip nepastovus Velnias nuteikia mus prieš mus pačius ir pasinaudoja mumis, kad privestų prie mūsų pačių pražūties.
4. Kaip demonai, prisitaikydami prie keistos ir permainingos žmogaus prigimties, tūkstančiais būdų išsikraipo ir transformuojasi, kad jį nustebintų.
5. Keli geri autoriai manė, kad jei blogųjų angelų ir nebuvo tiek pat, kiek gerųjų, tai bent jau jų hierarchijų buvo tiek pat.

II diskursas: Kodėl nereikėtų stebėtis, kad esant tokiam dideliam blogųjų angelų skaičiui, yra tiek daug magų, būrėjų ir kerėtojų, ir kodėl Labūro gyventojai yra taip stipriai linkę ir taip smarkiai bėga šių bjaurysčių link.

1. Kaip yra begalinis skaičius blogųjų angelų.
2. Kodėl Dievas norėjo sau sukurti tokį galingą priešą kaip Velnias.
3. Net gyvendamos šiame pasaulyje, raganos viena koja yra Pragare.
4. Labūro aprašymas.
5. Pasienio sritys visada yra ginčų objektas, nes jos visada išlieka tokios pačios ir pavydi viena kitai.
6. Susitarimas, sudarytas tarp karaliaus Liudviko XII ir Kastilijos karalienės.
7. Įgaliojimas, suteiktas ponui prezidentui Espanjė aplankyti visą Labūro pakrantę.
8. Sokoa yra vieta Labūre, kur būtų galima pastatyti saugų uostą.
9. Išvarius demonus ir piktąsias dvasias iš Japonijos ir Indijų, jie išsiliejo Labūro kalnuose.
10. Kodėl Labūro žmonės, net ir žemos kilmės, yra taip linkę į raganavimą.
11. Baskai noriai suteikia savo magistratams ir kitiems pareigūnams bažnytinius titulus.

III diskursas: Kodėl yra daugiau raganų moterų nei vyrų, ir apie tam tikrą moterų grupę Labūre, laikomą marguillieres (bažnyčios prižiūrėtojomis), kurios vadinamos benedictes (pašventintosiomis).

1. Kaip visų amžių poetai savo kūriniuose vertino ir šlovino kokią nors pagarsėjusią magę ar raganą.
2. Kodėl yra daugiau raganų moterų nei raganų vyrų.
3. Apie benedictes Labūre ir kitas moteris, renkančias aukas.
4. Kaip žinoti, ar moteris ar mergina gali eiti benedicte ar marguilliere pareigas bažnyčioje.

2 KNYGA

I diskursas: Kada vyksta šabas ir kokiu pavidalu pasirodo Velnias.

1. Praeityje Velnias buvo pasirinkęs šabą rengti pirmadieniais, bet vėliau pakeitė dienas.
2. Kaip kartais žmonės eina į šabą perpiet.
3. Kuriuo metu Velnias veda raganas į šabą.
4. Kaip, norėdamas pasityčioti iš mūsų procesijų, Velnias dažnai perkelia savo pakalikus iš vienos parapijos į kitą.
5. Kaip dėl tos pačios priežasties jis organizuoja susirinkimus ir viešas procesijas.
6. Velnias teikia pirmenybę kryžkelėms kaip šabo rengimo vietoms.
7. Kaip Velnias mieliau stato savo didelį auksinį sostą tiesiai priešais didįjį altorių.
8. Kodėl vieta, kurioje vyksta šabas, vadinama Ožio viržynu.
9. Kaip žinoti, ar Velnias, visų blogųjų angelų šeimininkas ir pagrindinis vadas, visada pirmininkauja šabui.
10. Raganų skundai prieš Velnią.
11. Kaip šeimininkas Velnias kartais nepasirodo šabe.
12. Kokiu pavidalu Velnias paprastai pasirodo šabe.
13. Velnias yra toks pat nepastovus ir permainingas savo tapatybėje, kaip ir visame kame.
14. Kaip vyksta Dievo išsižadėjimas ir Velnio garbinimas.
15. Kaip Velnias dažnai verčia žmones atnaujinti savo išsižadėjimą Dievo.
16. Kaip Velnias kartais bučiuoja vaikams į sėdmenis.

II diskursas: Kaip raganos keliauja į šabą.

1. Ar raganų pergabenimas į šabą yra tikras ir apima kūną.
2. Angelas, geras ar blogas, juda taip greitai, kad visas pasaulis jam tėra viena vieta.
3. Skirtumas, kai geràsis angelas pergabena raganą ir kai tai daro blogàsis.
4. Nors dauguma žmonių kenčia nuo iliuzijų, tai nereiškia, kad viskas, ką Velnias mums daro, yra iliuzija.
5. Kaip yra keturi skirtingi būdai pergabenti raganas.
6. Kaip raganoms skiriamos baudos, jei jos neatvyksta į šabą.
7. Ar tiesa, kaip žmonės sako, kad raganos niekada neverkia.
8. Kaip raganos gaskonų dialektu Velnią vadina „Lou Peccat“.
9. Stebėtina, kad Velnias nenori, jog žmonės lankytų šabą ten, kur gyvena, o verčiau ten, kur gimė.
10. Kaip kalėjime esančios raganos vis dar eina į šabą ir kaip tai įmanoma.
11. Kartais, kai Velnias nori atvesti mergaites į šabą, jos yra nešamos savo motinų rankose.
12. Kaip niekas nepadaro raganų kelionės į šabą neįmanomos.
13. Ženklas, kuriuo Velnias stigmatizuoja raganas ir vaikus šabe, yra stiprus įrodymas, kad jie ten buvo tikrai pergabenti.
14. Du žymūs raganos vyro ir raganos moters parodymai, kurie aiškiai įrodo, kad raganos yra tikrai pergabenamos.
15. Raganius prisipažįsta dėl piktadarystės (maleficium) akto, kuris, be abejonės, negalėjo būti įvykdytas, jei raganius nebūtų buvęs tikrai pergabentas į šabą.

III diskursas: Ar raganos turi pasitepti kokiais nors riebalais ar tepalais, kad nueitų į šabą, ir kodėl Dievas leidžia joms taip nustebinti tiek daug nekaltų vaikų.

1. Ar raganoms reikia tepalo ar riebalų, kad būtų pergabentos į šabą.
2. Kodėl Velnias naudoja tepalus, riebalus ir patepimus.
3. Kaip Velnias galėtų puikiai pergabenti raganas be riebalų ar tepalų naudojimo.
4. Kaip tepalas ir riebalai visiškai nepadeda pergabenant raganas.
5. Ragana Necato buvo pergabenta į šabą be riebalų ar tepalo, kai buvo įkalinta.
6. Kaip įmanoma, kad raganos, prisipažinusios šimtus kartų, viską neigia, kai yra kankinamos.
7. Iš ko pagaminti raganų riebalai.
8. Kodėl Velnias naudoja moteris, kad pergabentų vaikus į šabą.
9. Kodėl Dievas leidžia raganoms tokiu būdu atiduoti nekaltus vaikus Velniui.
10. Atrodo, kad Dievas susiejo Velnią su šio visatos valdymu, tiek daug laisvės ir valios veikti Jis jam suteikė.

IV diskursas: Šabo aprašymas, ten gaminamų nuodų; ir kelių labai patyrusių raganų parodymai, kurie aiškiai įrodo raganų pergabenimo realumą.

1. Kaip Tasso labai gerai aprašo šabą.
2. Ceremonijų meistras ir šabo valdytojas.
3. Kelios raganos tiki, kad magija yra tam tikra religijos rūšis, iš tiesų pati geriausia.
4. Kaip Velnias verčia žmones tikėti, kad jis yra tikrasis Dievas ir kad šabas yra didžiausios Pragaro šlovės pradžia.
5. Nuodai, gaminami šabe ir kitur, ir iš ko jie pagaminti.
6. Įspūdingas šabo aprašymas.
7. Kokio amžiaus vaikai gamina nuodus.
8. Kaip tie, kurie neina į šabą ir kurie ten atstovaujami tik kaip pasirodymas, visiškai nejuda.
9. Šv. Apolonijaus dantis, kuris palengvino apkerėto vaiko kančias.

V diskursas: Apie gaidį ir ar tiesa, ką žmonės sako: kad, kai tik išgirstama jo giesmė šabe, ji priverčia susirinkimą išsisklaidyti ir išnykti.

1. Gaidys paskelbia atsitraukimą raganoms, kai jos dalyvauja šabe.
2. Gaidžio giesmė trikdo tiek demonus, tiek liūtus.
3. Nuostabus pavyzdys apie gaidį iš Petro Damijono raštų.
4. Gaidys kaip kokio nors dievo hieroglifas.
5. Gaidys yra dedikuotas daugeliui dievų.
6. Daugelis šmeižia gaidį tiek pat, kiek kiti jį anksčiau gyrė.
7. Kodėl gaidys buvo aukojamas nakčiai.
8. Gaidys, kuris šnipinėjo svetimautojus.
9. Kodėl gaidys priskiriamas tai pačiai kategorijai kaip ir kalti dėl tėvažudystės.
10. Kaip raganos žino, kaip atbaidyti gaidžius ir neleisti jiems giedoti.

3 KNYGA

I diskursas: Apie aiškiai išreikštus ar numanomus paktus, kuriuos raganos paprastai sudaro su Velniu.

1. Velniai nedaro nieko teigiamo žmonėms, kas nebūtų kokio nors pikto sandėrio rezultatas.
2. Velnių pažadai ir atsakymai visada yra sąmoningai dviprasmiški ir dvireikšmiai.
3. Rašytinis paktas, sudarytas su Velniu.
4. Rašytinis pažadas, sudarytas su žmogumi, pagal kurį jis buvo skolingas gydytojui: iškart po jo mirties jo dvasia ateis tarnauti gydytojui tol, kol šis gyvens, kaip paprastai daro demonai.
5. Paktas, sudarytas su ragana, kad jis atiduos Šėtonui pusę savo pėdos.
6. Kaip žinoti, ar Velnias paprastai sudaro paktus su vaikais, kol jie dar nepasiekė lytinės brandos.
7. Vargu ar kas drįsta ginčytis dėl pakto su Velniu sąlygų, kai šis nesilaiko savo pažado.

II diskursas: Raganų ženklas.

1. Kaip žinoti, ar raganų ženklas atsiranda dėl vaizduotės, ar dėl ligos.
2. Kaip Velnias nori paženklinti raganas, lygiai taip pat, kaip Dievas ženklina šventuosius.
3. Visos raganos iš Bjarico paprastai yra paženklintos kairėje akyje.
4. Kaip kartais Šėtonas daro ženklus ant raganų kūnų; kartais juos ištrina; o kartais jų visai neženklina.
5. Kodėl Velnias jiems uždeda kelis ženklus.
6. Saludadores yra žmonės, kurie bando gydyti tam tikras ligas.
7. Apie Saludador (gydūną), kuris atvyko į Labūrą ir sakė, kad ant savo kūno turi tris ženklus.

III diskursas: Šabo puota ir ten valgomi nuostabūs mėsos patiekalai.

1. Numos, Pasėto ir Tiridato magiškos puotos.
2. Ką reiškia posakis Pasetis semiobolus.
3. Šabo duona paprastai gaminama iš juodųjų sorų.
4. Kapinėse raganos ekshumuoja tik raganų vyrų ar moterų kūnus, išskyrus vaikų.
5. Tas, kuris sako, jog atrodė, kad Šėtonas atėmė visą maistą, kurį rodė šabe Salamankoje, nes visam trūko druskos, nėra lengvai paneigiamas.
6. Nuostabi istorija iš Limožo miesto.
7. Kodėl Dievas leidžia, kad šabe patiekiami mėsos patiekalai būtų prėski ir blogo skonio.

IV diskursas: Raganų šokis šabe.

1. Kaip šokis buvo paimtas iš karo.
2. Kaip sarabanda yra aistringiausias kada nors buvęs šokis.
3. Kaip raganų šokis yra ekstaziškas šokis, atliekamas žmonių, išvestų iš proto.
4. Kaip šabe Velnias mėgaujasi šokdamas su gražiausiomis moterimis.
5. Kaip Cicerono žodžiai „Nemo fere saltat sobrius“ [Beveik niekas nešoka blaivus] yra paneigiami šokiais, kuriuos raganos šoka šabe.
6. Mergina niekada negrįžta iš baliaus tokia tyra, kokia ten nuėjo.
7. Kaip žmonės šoka šabe.
8. Kaip luoši, senyvi ir suluošinti šoka šabe lengviau nei kiti.
9. „La saltatione è di persone ignobili“ [Šokinėjimas yra nevertų žmonių ženklas], sako italas.

V diskursas: Šėtono poravimasis su raganomis vyrais ir moterimis ir ar tai gali duoti vaisių.

1. Kaip Plutarchas netikėjo, kad poravimasis su demonais yra įmanomas.
2. Daugelis savo akimis matė Šėtono poravimosi su raganomis judesius ir sujudimą.
3. Kokio amžiaus Šėtonas atima mergaitės nekaltybę.
4. Velnias nesiporuoja su raganomis, kad patirtų malonumą.
5. Šėtono draugės moterys su ypatingu malonumu kalba apie šį poravimąsi.
6. Kaip Velnias mieliau santykiauja su ištekėjusia moterimi nei su mergina, ir kodėl taip yra.
7. Įsimintina istorija apie inkubo meilę.
8. Šabo karalienė.
9. Kodėl Velnias duoda tiek daug mėsos raganoms, ar kad jos ją valgytų, ar kad sustiprintų savo kūniškus troškimus.
10. Petrarkos nuostabi istorija apie Prancūzijos karaliaus meilę.
11. Užkerėta karaliaus Henriko II meilė.
12. Ar demonai gali daugintis.
13. Sakoma, kad nefesoliečiai gimsta iš Šventosios Dvasios.

4 KNYGA

I diskursas: Apie raganų transformaciją.

1. Transformacijos, metamorfozės arba ligatūros.
2. Magiškos ligatūros.
3. Natūralios ligatūros.
4. Kaip žinoti, ar Lukianas ir Apulėjus tikrai buvo asilais.
5. Transformacijos, kurios vyksta šabe.
6. Kaip esminė transmutacija negali būti atlikta iš vienos rūšies į kitą.
7. Canon Episcopi 26, q. 5, paaiškinimas.
8. Vergilijus ir kiti klysta sakydami, kad Uliso bendražygiai, paversti kiaulėmis, išlaikė gebėjimą mąstyti šios metamorfozės metu.
9. Velnias negali transformuoti kūno ar sielos.
10. Apie lyties transformacijas.

II ir III diskursai: Apie likantropiją ir žmogaus pavirtimą vilku bei kitokiais gyvūnais, ypač apie vilkolakį, kurį Bordo parlamento teismas teisė ir nuteisė „raudonu apdaru“ 1603 m. rugsėjo 6 d.

1. Pirmasis lordas prezidentas Dafis, didžių nuopelnų ir vertas visokeriopų pagyrų žmogus.
2. Byla prieš vilkolakį.
3. Vilkolakio nuosprendis, paskelbtas pirmojo lordo prezidento Dafio 1603 m. rugsėjo 6 d. „raudonu apdaru“.
4. Yra keturios transformacijų rūšys: 1) dieviška; 2) natūrali; 3) vaizduotės produktai; 4) raganavimo rezultatai.
5. Likantropai paprastai bėgioja vasario mėnesį.
6. Paaiškinama ketvirtoji transformacijos rūšis, kuri yra raganavimo rezultatas.
7. Velniai negali daryti nieko antgamtiško.
8. Žmogaus pavirtimas vilku negali įvykti nei sieloje, nei kūne.
9. Dievas yra aukščiausias formų kūrėjas.
10. Kodėl Velnias taip domisi vaikais.
11. Ar šis jaunas berniukas, būdamas tik trylikos, yra pajėgus tiek daug piktų kerų.
12. Žolės ir akmenys, kurie, kaip manoma, yra naudingi atbaidyti demonus ir kerus.
13. Vilkolakiai bėgioja Didįjį penktadienį ir paprastai per mėnulio pilnatį.
14. Yra vienas kerėjimo aspektas, dėl kurio neverta graužtis nagų.
15. Ar jaunas vilkolakio amžius visiškai ar iš dalies atleidžia jį nuo bausmės.

IV diskursas: Šio vilkolakio gyvenimas vienuolyne. Ir ar šiuo gyvenimo būdu jis paneigė šį kaltinimą.

1. Nė vienam mūsų teistam vilkolakiui nebuvo atleista, išskyrus šį.
2. Vilkolakis mirtinai nekentė savo tėvo.
3. Iki pat mirties jis turėjo šį polinkį geisti žmogienos.
4. Keistas faktas, kad visi teismų kaltinti vilkolakiai turėjo tą pačią pavardę – Garnjė arba Grenjė.
5. Kaip žinoti, ar vilkolakiai tikrai egzistuoja, ar tai tik iliuzija.
6. Kaip Šėtonas sukuria transformacijos iliuziją skirtingais būdais.
7. Kaip, kai Velnias įgyja nesančio asmens kūną, tikrasis šio nesančio asmens kūnas vis dėlto dažnai randamas sužeistas.
8. Priežastis, kodėl Velnias dažniau pasiverčia vilku nei bet kokiu kitu gyvūnu.