Apokrifiniuose tekstuose ir kai kuriuose Apreiškimo knygos (Apokalipsės) vaizdiniuose kalbama apie ypatingą momentą: laiką, kai pragaro vartai nebebus laikomi uždaryti, o blogio jėgos bus išleistos siaubui žemėje.
Apreiškimo knygos 9 skyriuje aprašoma, kaip penktasis angelas trimituoja ir „žvaigždė, nukritusi iš dangaus į žemę“ gauna raktą nuo bedugnės šulinio:
„Ji atidarė bedugnės šulinį, ir iš šulinio išėjo dūmai kaip didžiulės krosnies dūmai. Nuo šulinio dūmų užtemo saulė ir oras. Iš dūmų išlindo skėriai ant žemės, ir jiems buvo duota valdžia, panaši į žemės skorpionų valdžią.“ (Apr 9,2–3)
Šie skėriai nėra paprasti vabzdžiai. Tai simboliai – arba dvasinės būtybės, išlaisvintos iš kalinimo vietos, vadinamos bedugne (lotyniškai abyssus), kurioje iki tam tikro laiko buvo užrakintos piktosios dvasios.
Apokrifai, tokie kaip Henoko knyga, dar plačiau pasakoja apie angelus, kurie buvo įkalinti bedugnėje už sukilimą prieš Dievą. Pagal šias tradicijas, jų išlaisvinimas per paskutinius laikus bus lemiama blogio banga, užliejanti žemę.
Henoko knygoje rašoma apie užrakintus sukilėlius:
„Surakink juos amžinoms kančioms po kalnų bedugne iki pasaulio teismo dienos.“ (Hen 10,12)
Tačiau ateis laikas, kai šios grandinės bus atlaisvintos. Apokalipsėje minima, kad bedugnės angelas Abadonas (arba Apolionas) bus jų vadas – vardas, reiškiantis „naikinimą“.
Kai kuriuose vėlyvuose apokrifiniuose raštuose (ypač susijusiuose su ankstyvosiomis krikščionių mistinėmis vizijomis) minima, kad septynios dvasios saugo pragaro vartus. Jų vaidmuo dvejopas: išlaikyti piktąsias jėgas uždarytas ir kartu būti pasirengusioms jas išleisti, kai nuskambės dieviškasis leidimas.
Tai rodo gilų tikėjimą, kad blogis pats savaime neturi galios veikti laisvai. Jis laikomas suvaržytas, sukaustytas iki tos dienos, kai bus atlaisvintas Dievo valia – ne kaip netikėtas įvykis, bet kaip teismo dalis.
„Paleiskite keturis angelus, sukaustytus prie didžiosios Eufrato upės.“ (Apr 9,14)
Tai ne išgelbėjimas, o atpildo pradžia.
Blogio jėgų išleidimas iš pragarų nėra atsitiktinis siaubas. Tai paskelbtas etapas apokaliptinėje grandinėje: žemės, dangaus ir pragarų slėpinių atidengimas. Tą akimirką dvasinės jėgos, kurios ilgai tylėjo bedugnėje, pasklinda po pasaulį.
Tai vidinis mūšis – žmonių sąžinėse, ištikimybėje, tikėjime. Nes, kaip rašoma Apreiškimo knygoje, blogis ateis ne vien kardu ar ugnimi, bet „per širdžių suklaidinimą“.