Bertranas Raselas (Bertrand Russell, 1872–1970) – britų filosofas, matematikas, logikas ir visuomenės veikėjas, vienas įtakingiausių XX a. intelektualų, kritikavęs tradicinius Dievo buvimo įrodymus ir religijos moralinį poveikį. Jo esė Kodėl nesu krikščionis (1927) tapo ateizmo ir racionalizmo klasika, kurioje jis argumentavo prieš krikščionybės doktrinas ir teigė, kad religija dažnai remiasi baime ir trukdo pažangai. Raselas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija 1950 m. už savo filosofinius darbus.
Bertranas Artūras Viljamas Raselas gimė 1872 m. gegužės 18 d. Trellech mieste, Monmutšyre, Velse, aristokratiškoje šeimoje. Jo tėvas, vikontas Amberley, ir motina, Katherine Russell, buvo liberalūs mąstytojai, palaikę moterų teises ir sekuliarizmą. Abu tėvai mirė, kai Bertranui buvo vos keleri, todėl jį ir jo brolį augino močiutė, griežta, bet intelektuali Viktorijos laikų aristokratė. Raselas nuo vaikystės domėjosi matematika ir filosofija, o būdamas paauglys pradėjo abejoti krikščionišku tikėjimu, paveiktas Johno Stuarto Millio raštų.
1890 m. Raselas įstojo į Kembridžo universiteto Trinity koledžą, kur studijavo matematiką ir filosofiją. Jo darbai logikos ir matematikos pagrindų srityje, ypač bendras veikalas su Alfredu Northu Whitehedu Principia Mathematica (1910–1913), padėjo pagrindą šiuolaikinei analitinei filosofijai.
Raselas buvo ne tik akademikas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas. Jis kritikavo religiją, imperializmą, karą ir socialinę nelygybę, dažnai rizikuodamas savo reputacija. Pirmojo pasaulinio karo metu jis priešinosi šauktinių kariuomenei, dėl ko 1918 m. buvo šešiems mėnesiams įkalintas Brixtono kalėjime. Šis laikotarpis sustiprino jo įsitikinimą, kad racionalumas ir humanizmas turi pakeisti dogmatiškas ideologijas, įskaitant religiją.
1927 m. Raselas paskelbė savo garsiąją esė Kodėl nesu krikščionis, kurią iš pradžių pristatė kaip paskaitą Londone. Šiame darbe jis kritikavo krikščionybės doktrinas, Dievo buvimo įrodymus ir religijos moralinį poveikį, teigdamas, kad tikėjimas remiasi baime ir trukdo mokslinei pažangai. Esė tapo bestseleriu ir įkvėpė ateizmo judėjimus.
Raselas taip pat buvo aktyvus antrojoje XX a. pusėje, protestuodamas prieš branduolinį ginklavimąsi ir Vietnamo karą. 1961 m., būdamas 89 metų, jis buvo dar kartą trumpai įkalintas už dalyvavimą antibranduoliniame proteste. Jo darbai apima filosofiją, logiką, švietimą, etiką ir politiką, o knygos, tokios kaip Filosofijos problemos (1912) ir Mūsų žinojimas apie išorinį pasaulį (1914), padarė jį vienu žymiausių analitinės filosofijos atstovų.
Raselas gyveno ilgą ir produktyvų gyvenimą, išlikdamas aktyvus iki pat mirties. Jis keturis kartus vedė ir turėjo tris vaikus, tačiau jo asmeniniai santykiai dažnai buvo sudėtingi. 1950 m. jam buvo įteikta Nobelio literatūros premija „už įvairius ir reikšmingus raštus, kuriuose jis gina humanistinį idealą ir minties laisvę“. Bertranas Raselas mirė 1970 m. vasario 2 d. Penrhyndeudraeth mieste, Velse, būdamas 97 metų. Jo palikimas išlieka filosofijoje, ateizme ir žmogaus teisių gynime.
Raselo požiūris į religiją ir Dievo buvimo įrodymus
Raselo religijos kritika buvo pagrįsta racionalizmu, empirizmu ir humanizmu. Jis laikė save agnostiku, tačiau praktiškai buvo ateistas, teigdamas, kad nėra įrodymų Dievo egzistavimui, o religija dažnai daro daugiau žalos nei naudos. Jo pagrindiniai teiginiai apie religiją ir Dievo buvimo įrodymus, ypač išdėstyti Kodėl nesu krikščionis ir kitose esė, yra šie:
1. Tradicinių Dievo buvimo įrodymų kritika
Raselas sistemingai atmetė klasikinius Dievo buvimo įrodymus, tokius kaip ontologinis, kosmologinis, teleologinis ir moralinis argumentai:
- Ontologinis argumentas (Dievas egzistuoja, nes jo idėja yra tobulumo idėja): Raselas teigė, kad šis argumentas remiasi logine klaida, nes egzistavimas nėra savybė, kurią galima priskirti idėjai. Jis rašė: „Ontologinis argumentas yra žodžių žaidimas, kuris nieko neįrodo apie tikrovę.“ (Kodėl nesu krikščionis)
- Kosmologinis argumentas (viskas turi priežastį, todėl turi būti pirmoji priežastis – Dievas): Raselas klausė, kas yra Dievo priežastis, ir teigė, kad visata gali būti be priežasties arba amžina. Jis rašė: „Jei viskas turi turėti priežastį, tai kodėl Dievas yra išimtis?“ (Kodėl nesu krikščionis)
- Teleologinis argumentas (pasaulio tvarka rodo protingą dizainą): Raselas atmetė šį argumentą, remdamasis Darvino evoliucijos teorija, kuri paaiškina gyvybės sudėtingumą be dieviškojo kūrėjo. Jis teigė: „Pasaulis yra pilnas netobulumų; jei jis buvo sukurtas, tai kūrėjas nėra labai kompetentingas.“ (Kodėl nesu krikščionis)
- Moralinis argumentas (moralė reikalauja Dievo kaip jos šaltinio): Raselas tvirtino, kad moralė kyla iš žmogaus patirties ir socialinių susitarimų, o ne iš dieviškų įsakymų. Jis rašė: „Moralė egzistuoja todėl, kad žmonės gyvena kartu, o ne todėl, kad Dievas ją liepė.“ (Religijos poveikis, 1927)
2. Religija kaip baimės ir neišmanymo produktas
Raselas laikė, kad religija kyla iš žmogaus baimės prieš nežinomybę, mirtį ir gamtos jėgas. Jis teigė, kad religinės dogmos slopina kritinį mąstymą ir mokslinę pažangą. Kodėl nesu krikščionis jis rašė:
„Religija remiasi baime: baime nežinomybės, baime mirties, baime pralaimėti. Tai ne tiesos, o paguodos paieška.“
Jis kritikavo krikščionybę už jos doktrinas, tokias kaip pragaras, kurias laikė moraliai žalingomis, nes jos skatina baimę ir paklusnumą, o ne laisvą mąstymą.
3. Krikščionybės moralinė kritika
Raselas teigė, kad krikščionybė dažnai buvo naudojama pateisinti neteisybę, įskaitant karus, vergiją ir moterų priespaudą. Jis kritikavo Bažnyčios istoriją, ypač inkviziciją ir kryžiaus žygius, kaip įrodymą, kad religija skatina fanatizmą. Jis rašė:
„Krikščionybė padarė daugiau žalos nei naudos, nes ji moko paklusti autoritetui, o ne ieškoti tiesos.“ (Kodėl nesu krikščionis)
Jis taip pat abejojo Jėzaus moraliniu pavyzdžiu, teigdamas, kad jo mokymai apie pragarą ir bausmę yra žiaurūs, o istorinis Jėzus greičiausiai buvo paprastas pranašas, o ne dieviška būtybė.
4. Racionalumas ir humanizmas kaip alternatyva
Raselas siūlė racionalumą, mokslą ir humanizmą kaip alternatyvą religijai. Jis tikėjo, kad žmonija gali pasiekti moralinį ir intelektualinį progresą, atsisakydama dogmų ir remdamasi įrodymais. Jis rašė:
„Geresnis pasaulis įmanomas ne per tikėjimą, o per protą, drąsą ir užuojautą.“ (Mokslas ir religija, 1935)
Jo agnosticizmas buvo ne tik Dievo atmetimas, bet ir kvietimas gyventi be iliuzijų, priimant visatos neapibrėžtumą.
Istorijos apie Raselą
Debatai su kunigu Coplestonu
1948 m. Raselas dalyvavo garsiuose BBC radijo debatuose su jėzuitų kunigu Fredericku Coplestonu apie Dievo egzistavimą. Raselas gynė agnosticizmą, kritikuodamas kosmologinį ir moralinį argumentus, o Coplestonas rėmėsi tomistine filosofija. Raselo aiškūs ir logiški argumentai pelnė klausytojų simpatijas, o vienas klausytojas vėliau rašė:
„Raselas kalbėjo taip, lyg tiesa būtų paprasta, jei tik pašalintume dogmų rūką.“ (perpasakota pagal BBC archyvus)
Ši istorija rodo Raselo sugebėjimą aiškiai ir racionaliai perteikti savo idėjas, įkvepiant platesnes diskusijas apie religiją.
Skandalas Niujorke
1940 m. Raselas buvo paskirtas dėstyti Niujorko miesto koledže, tačiau dėl savo ateistinių pažiūrų ir liberalių взглядов apie santuoką (išdėstytų knygoje Santuoka ir moralė) kilo visuomenės pasipiktinimas. Religinės grupės ir politikai apkaltino jį „amoraliu“, o teismas panaikino jo paskyrimą, teigdamas, kad jis kenkia jaunimo moralei. Raselas atsakė:
„Fanatizmas yra didesnis pavojus moralei nei bet kokia knyga.“ (perpasakota pagal Raselo autobiografiją)
Ši istorija atskleidžia, kokį pasipriešinimą Raselas patyrė dėl savo pažiūrų, bet taip pat jo drąsą ginti savo įsitikinimus.
Citatos
- „Religija remiasi baime: baime nežinomybės, baime mirties, baime pralaimėti.“ (Kodėl nesu krikščionis, 1927)
- „Jei viskas turi turėti priežastį, tai kodėl Dievas yra išimtis?“ (Kodėl nesu krikščionis)
- „Krikščionybė padarė daugiau žalos nei naudos, nes ji moko paklusti autoritetui, o ne ieškoti tiesos.“ (Kodėl nesu krikščionis)
- „Geresnis pasaulis įmanomas ne per tikėjimą, o per protą, drąsą ir užuojautą.“ (Mokslas ir religija, 1935)
- „Aš nesu krikščionis, nes nematau įrodymų Dievo egzistavimui ir manau, kad tiesa yra svarbesnė už paguodą.“ (Kodėl nesu krikščionis)
Raselo kritika tradiciniams Dievo buvimo įrodymams ir jo esė Kodėl nesu krikščionis buvo reikšmingi, nes jie pateikė aiškią, logišką ir prieinamą religijos analizę, įkvėpdami šiuolaikinį ateizmą ir sekuliarizmą. Jo darbai padėjo pagrindą analitinei filosofijai ir racionalizmo gynimui, o jo visuomeninė veikla parodė, kad filosofija gali turėti praktinį poveikį. Istorijos apie debatus su Coplestonu ir Niujorko skandalą atskleidžia jo įtaką ir iššūkius, su kuriais jis susidūrė. Raselo palikimas išlieka aktualus, skatindamas mus vertinti protą, įrodymus ir humanizmą virš dogmų.