Alberto Kamiu „Maras“ (1947) yra vienas ryškiausių egzistencializmo kūrinių, nagrinėjantis žmogaus kovą su kančia, mirtimi ir prasmės paieška pasaulyje, kuriame Dievas dažnai atrodo tylintis. Parašytas po Antrojo pasaulinio karo, šis romanas, vykstantis Alžyro Orano mieste, yra ne tik alegorija apie blogio prigimtį, bet ir gilus apmąstymas apie tikėjimą, maištą ir žmogiškąją atsakomybę.
„Maras“ pasakoja apie Orano miestą, kurį netikėtai užklumpa maro epidemija. Miestas izoliuojamas, o gyventojai – priversti susidurti su liga, baime ir mirtimi. Pagrindinis veikėjas, daktaras Bernardas Rjė, tampa pasakotoju ir moraliniu kompasu, nenuilstamai dirbančiu, kad sustabdytų epidemiją. Jo pastangos atspindi ramią, bet atkaklią kovą su beprasmybe, neturint iliuzijų apie galutinę pergalę.
Kiti veikėjai papildo istoriją skirtingomis perspektyvomis: Žanas Taru, idealistas, ieškantis šventumo be Dievo; kunigas Panelu, kuris iš pradžių mato marą kaip Dievo bausmę, bet vėliau keičia savo požiūrį; ir Rambertas, žurnalistas, trokštantis pabėgti pas mylimąją, bet galiausiai pasirenka likti ir padėti. Epidemija tampa metafora ne tik fizinei ligai, bet ir moraliniam blogiui, fašizmui ar bet kokiai jėgai, griaunančiai žmogaus orumą.
Maras galiausiai atsitraukia, bet ne be aukų, įskaitant Taru mirtį ir Panelu pasiaukojimą. Rjė, reflektuodamas apie patirtį, suvokia, kad kova su blogiu yra amžina, o žmogaus stiprybė slypi ne pergale, bet atkaklume ir solidarume.
„Maras“ yra egzistencialistinis kūrinys, tačiau jo religinės temos yra neatsiejamos, atspindinčios Kamiu susirūpinimą Dievo tyla ir žmogaus atsakomybe pasaulyje be aiškios prasmės. Pagrindinės temos:
- Dievo tyla ir absurdo jausmas: Kamiu, kaip egzistencialistas, vaizduoja pasaulį, kuriame Dievas neįsikiša į žmogaus kančią. Maras, kaip beprasmiškos nelaimės simbolis, kelia klausimą: kur yra Dievas, kai nekalti kenčia? Rjė ir Taru atmeta religinį paaiškinimą, rinkdamiesi veiksmą vietoj maldos.
- Tikėjimas prieš maištą: Kunigas Panelu iš pradžių skelbia, kad maras yra Dievo bausmė už nuodėmes, tačiau, matydamas vaiko mirtį, jo tikėjimas susvyruoja. Jo evoliucija atspindi Kamiu idėją, kad žmogus turi maištauti prieš beprasmybę, net jei tai reiškia atsisakyti tradicinio tikėjimo.
- Žmogiškasis šventumas: Taru siekia „būti šventuoju be Dievo“, pabrėždamas, kad moralė ir užuojauta gali egzistuoti be religinio pagrindo. Rjė darbas, nors ir be metafizinės vilties, tampa savotišku šventumu – tarnyste kitiems be lūkesčių.
- Solidarumas kaip atsakas į kančią: Kamiu teigia, kad, net jei Dievas tyli, žmogus gali rasti prasmę bendruomenėje ir bendroje kovoje. Orano gyventojų pastangos kovoti su maru atspindi krikščionišką artimo meilės idėją, bet perkeltą į sekuliarią plotmę.
Kamiu požiūris nėra ateistinis, o veikiau agnostinis – jis nei neigia, nei patvirtina Dievo egzistavimą, bet pabrėžia žmogaus atsakomybę kurti prasmę per veiksmus. „Maras“ kviečia permąstyti tikėjimą ne kaip dogmą, o kaip drąsą gyventi ir mylėti, nepaisant beprasmybės šešėlio.
„Maras“ yra kupinas įžvalgų, kurios atspindi žmogaus kovą su kančia ir prasmės paieška. Štai kelios įsimintinos:
- „Pasaulyje yra daugiau dalykų, vertų žavėjimosi, nei paniekos.“ (II dalis)
Rjė mintis išreiškia viltį, kad net kančios akivaizdoje žmogaus gerumas ir atkaklumas yra verti pagarbos, tarsi atsakas į Dievo tylą. - „Aš nežinau, kas manęs laukia, bet žinau, ką turiu daryti.“ (IV dalis)
Rjė žodžiai atspindi egzistencialistinį įsipareigojimą veikti, nepaisant nežinomybės, ir primena tikėjimo kaip veiksmo idėją. - „Maras niekada nemiršta, jis tik slepiasi.“ (V dalis)
Ši frazė pabrėžia blogio amžinumą ir žmogaus pareigą nuolat jam priešintis, net jei Dievas neįsikiša. - „Būti šventuoju be Dievo – tai vienintelis kelias, kurį verta rinktis.“ (III dalis)
Taru siekis apibendrina Kamiu viziją, kad žmogus gali gyventi moraliai ir prasmingai, net atmetęs tradicinį tikėjimą.
Kamiu romanas yra tarsi veidrodis, atspindintis žmogaus trapumą ir stiprybę. Maro epidemija, kaip blogio ir kančios metafora, kalba apie universalią patirtį: kaip gyventi, kai pasaulis atrodo beprasmis? Rjė ir jo bendražygių pasirinkimas kovoti, net be garantuotos pergalės, siūlo atsakymą – prasmę kuriame per solidarumą, užuojautą ir veiksmą.