Viešvilėje nuo XVIII a. vidurio veikė privati katalikų bažnyčia. 1863 m. privačiame name įrengta visuomeninė katalikų bažnyčia.
1992 m. buvo statoma nauja bažnyčia.
Viešvilės Kristaus Atsimainymo bažnyčios istorija – tai tikėjimo ir atkaklumo liudijimas. Nuo XVIII a. vidurio veikusi privati koplyčia byloja apie vietos gyventojų troškimą dvasiškumo ir bendrystės su Dievu, net ir susidūrus su iššūkiais. 1863 m. bažnyčios įrengimas privačiame name simbolizuoja tikinčiųjų pasišventimą ir gebėjimą pritaikyti aplinkybes savo tikėjimo reikmėms. Mintis apie "naują bažnyčią" 1992 metais atspindi ne tik fizinės erdvės poreikį, bet ir dvasinį atgimimą, norą sukurti šiuolaikinę erdvę maldai ir bendruomenei. Juk, kaip rašė Augustinas: "Mūsų širdis neramioji, kol neras ramybės Dieve."
Naujosios bažnyčios statyba tikriausiai buvo kupina vilčių ir maldų, kad Dievas laimintų šį darbą ir suteiktų jėgų visiems dalyvavusiems. Galbūt buvo renkami aukojimai, dalijamasi darbu ir bendra atsakomybe, stiprinant bendruomenės ryšius. Šis procesas galėjo tapti tikėjimo pamokos ir bendrystės pavyzdžiu, atspindinčiu apaštalo Pauliaus žodžius: "Viską galiu Jėzuje Kristuje, kuris mane stiprina." Bažnyčios pastatas tampa ne tik maldos vieta, bet ir bendruomenės centru, kur puoselėjamas tikėjimas ir skleidžiama meilė. Viešvilės Kristaus Atsimainymo bažnyčia, savo istorija ir architektūra, liudija apie gyvą tikėjimą ir jo svarbą bendruomenės gyvenime. Ji yra ne tik pastatas, bet ir gyva Dievo namų bendruomenė, kurioje vyksta sakramentai, aukojamos šv. Mišios ir skleidžiama Kristaus meilė. Tikimybė, kad bažnyčioje saugoma ir kokia nors ypatinga relikvija ar paveikslas, dar labiau padidina jos dvasinę reikšmę.