Pirmąją bažnyčią Nemuno apatinėje terasoje 1634 m. pastatė vaivada M. Pacas. 1634 m. įsteigta parapinė mokykla. Naugarduko vaivada Mikalojus Sapiega 1635 m. bažnyčiai dovanojo Stačiūnų kaimą, klebonui skyrė 200 auksinų metinę pašalpą, įpareigojo jį išlaikyti mokytoją ir rūpintis giedojimu. XVII a. pabaigoje bažnyčia perstatyta. Ji 1806 m. buvo sena ir supuvusi, 1821 m. nugriauta, pastatyta laikina. Nauja bažnyčia suręsta 1828 m., 1829 m. potvynio sugriauta. Medinė bažnyčia pastatyta kapinių rytiniame kampe, 1907 m. gruodžio 5 d. sudegė.
Seredžiaus vikaras Juozapas Rozga 1863 m. iš sakyklos perskaitė sukilėlių atsišaukimą. Už tai jis 10 m. išsiųstas į katorgą. 1891 m. prašyta leisti statyti naują mūrinę bažnyčią, buvo vežami akmenys. 1896 m. patvirtintas jos projektas. Mirus klebonui Feliksui Rudokui, statyba užsitęsė (pastatyta 1913 m.). 1908 m. įkurtas „Saulės“ draugijos skyrius. Jam neleista įsteigti mokyklos, tik įkurta parapijos biblioteka. Per Pirmąjį pasaulinį karą nugriauti bažnyčios bokštai, po karo atstatyti.