Baldras (arba Balduras) yra viena iškiliausių figūrų skandinavų mitologijoje. Jis laikomas dievu, siejamu su šviesa, grožiu, teisingumu, nekaltumu ir taika. Baldras yra Odino, pagrindinio dievų, ir Friggos, vaisingumo bei motinystės deivės, sūnus. Jo vardas dažnai minimas senoviniuose šiaurės tekstuose, tokiuose kaip „Eda“ ir „Skaldų poemos“, kur jis apibūdinamas kaip tobulas ir nepriekaištingas dievas, kurį dievai ir žmonės myli dėl jo gerumo ir švytinčios prigimties.
Pasak mitų, Baldras buvo ne tik gerbiamas dėl savo išvaizdos ir asmenybės, bet ir laikomas nepažeidžiamu. Jo motina Frigga, siekdama apsaugoti sūnų, prisaikdino visas pasaulio būtybes ir daiktus niekada jo nesužeisti. Tačiau vienintelė išimtis buvo amalas – augalas, kuris buvo laikomas per menku ir nereikšmingu, kad galėtų pakenkti. Ši detalė tapo lemtinga.
Baldras tapo dievų linksmybių centru, kai šie išbandydavo įvairiais būdais jo nepažeidžiamumą, mėtydami į jį ietis, akmenis ir kitus objektus, kurie nesužeisdavo dievo. Tačiau dievų priešas ir gudruolis Lokis, sužinojęs apie amalą, sukūrė iš jo strėlę ir įtikino Baldrui aklą brolį Hodą mesti ją į Baldrą. Strėlė mirtinai sužeidė Baldrą, ir tai tapo viena tragiškiausių mitologijos istorijų.
Baldras buvo sudegintas ant laidojimo laivo, kaip buvo įprasta vikingų tradicijoje. Po jo mirties dievai pasiuntė pasiuntinį į Helą – mirusiųjų pasaulį, prašydami paleisti Baldrą. Tačiau Helos, mirusiųjų valdovės, sąlyga buvo, kad visos pasaulio būtybės privalo liūdėti dėl Baldras mirties. Nors visi pasaulyje liūdėjo, Lokis, pavirtęs į seną moterį, atsisakė išreikšti liūdesį, ir dėl to Baldras liko mirusiųjų karalystėje.
Baldras mirtis yra simbolinė skandinavų mitologijoje, nes ji žymi pradžią įvykių, vedančių į Ragnaröką – pasaulio pabaigą ir dievų žūtį. Tačiau mituose teigiama, kad po Ragnaröko Baldras sugrįš į gyvųjų pasaulį ir valdys atsinaujinusią visatą, tapdamas naujojo pasaulio simboliu.
Baldras mitologijoje reiškia nekaltumą ir šviesą, kurios praradimas atneša chaosą ir liūdesį. Jo istorija pabrėžia likimo neišvengiamumą ir dievų bejėgiškumą prieš tam tikras kosmines jėgas. Baldras kultas buvo gerai žinomas Skandinavijoje, nors jo garbinimo detalės yra mažai išlikusios. Jo įvaizdis išlieka reikšmingas kaip šviesos ir taikos simbolis, kuris turėjo ypatingą vietą senovės šiaurės mitologijoje.