Auštrinis, dar žinomas kaip Audenis ar Auštaras, yra pajūrio lietuvių mitologijos vėjas, kuris yra siejamas su šiaurryčių kryptimi. Senovės lietuvių tikėjime vėjai turėjo ypatingą vietą, nes jie ne tik veikė gamtos jėgas, bet ir buvo suprantami kaip dangiškos būtybės, turinčios tam tikras galias. Auštrinis buvo stipriausias iš vėjų, ir jo jėga buvo laikoma ypač svarbia.
Auštrinis veikė ne tik kaip gamtos reiškinys, bet ir kaip mitologinė figūra. Jo vėjas buvo laikomas galingu, galinčiu atnešti audras, pernešti debesis, formuoti orus ir paveikti jūros bangavimą. Pajūrio gyventojai, kurie stipriai priklausė nuo jūros, ypatingai jautė šio vėjo poveikį, nes jis galėjo keisti jūrininkų keliones, laivų plaukimą ir net derliaus rezultatus. Dėl šios priežasties žmonės tikėjo, kad Auštrinis gali turėti dieviškų galių, todėl buvo šaukiamasi jo malonės ir globos.
Kaip šiaurryčių vėjo personifikacija, Auštrinis buvo svarbus ne tik žemdirbystei ir jūrų prekybai, bet ir visuomenės dvasiniam pasauliui. Vėjai buvo suprantami kaip tarpininkai tarp dangaus ir žemės, ir jų pasikeitimai galėjo nurodyti dievų valią arba atnešti svarbias žinias. Stipriausias iš vėjų, Auštrinis, simbolizavo jėgą ir nenugalimą gamtos jėgą, kuri kartais galėjo būti pavojinga, bet taip pat buvo reikalinga.
Lietuvių mitologijoje vėjai buvo personifikuoti kaip gyvos būtybės, turinčios charakterį ir emocijas. Auštrinis, kaip stipriausias vėjas, buvo laikomas kartais įnoringu ir nenuspėjamu. Jo stiprus vėjas galėjo atnešti ir naudą, ir pavojų. Senovės žmonės tikėjo, kad jį galima permaldauti aukomis arba maldomis, kad vėjas būtų švelnesnis ir nepadarytų žalos.
Auštrinis turėjo ypatingą vaidmenį ne tik pajūrio gyventojų gyvenime, bet ir platesnėje mitologinėje sistemoje. Jo vėjai buvo siejami su gamtos ciklais ir sezonų kaita. Vėjo jėga dažnai buvo laikoma dieviškos valios išraiška, ir žmonės jį suvokė kaip dievų pasiuntinį, kuris galėjo atnešti geras ar blogas naujienas. Stiprios audros, kurios kilusios iš šiaurryčių krypties, buvo laikomos jo veiklos rezultatu, ir kartais šios audros buvo interpretuojamos kaip dievų pyktis.
Nors nėra daug išlikusių tekstų apie Auštrinį, jo pėdsakai randami liaudies pasakojimuose ir mitologijoje. Kaip ir daugelis kitų lietuvių mitologijos veikėjų, Auštrinis rodo glaudų ryšį tarp žmogaus ir gamtos jėgų, kurios formavo ne tik aplinką, bet ir dvasinį gyvenimą.
Lietuvių mitologijos kontekste vėjai, tokie kaip Auštrinis, buvo laikomi gamtos valdovais, galinčiais paveikti pasaulį ir žmonių gyvenimus. Taigi, jo svarba buvo ne tik fizinė, bet ir dvasinė, nes jis simbolizavo gamtos jėgą ir dievišką valdymą.
Auštrinis, kaip galinga gamtos jėga, senovės lietuvių pasaulėžiūroje galėjo būti siejamas su dieviškąja valia ir gamtos dėsnių veikimu. Manyta, kad dievai valdo vėjus, o Auštrinis, kaip stipriausias, galėjo būti suvokiamas kaip ypatingos dieviškos galios apraiška. Tokia gamtos jėgos personifikacija būdinga daugeliui mitologijų – stichijos priskiriamos dievybėms, kurios jas kontroliuoja. Panašiai kaip senovės graikų dievas Eolas, valdęs vėjus, Auštrinis galėjo būti suvokiamas kaip tarpininkas tarp dangaus ir žemės, nešantis dievišką žinią ar bausmę.Biblijos pranašystėse vėjai dažnai vaizduojami kaip dieviškosios galios simbolis, galintis atnešti tiek gerą, tiek blogą. Pavyzdžiui, Psalmyne rašoma apie Viešpatį, kuris „valdo jūros bangas ir vėjų šėlsmą“ (Psalmyno 89:9). Ši mintis atspindi senovės lietuvių tikėjimą Auštrino galia, kurią galima interpretuoti kaip dieviškojo plano dalį. Galbūt Auštrinis buvo suvokiamas kaip dieviško teisingumo ar keršto įsikūnijimas, nes jo audros galėjo sunaikinti derlių ar laivus. Tačiau jis taip pat galėjo būti siejamas su apsivalymu ar atgimimu, nes vėjas atneša švarą ir pakeičia orą.Deja, nėra konkrečių istorinių šaltinių, kurie detaliai aprašytų Auštrino religinę interpretaciją. Tačiau remiantis bendromis indoeuropiečių mitologijų tendencijomis ir Biblijos pavyzdžiais, galime spėti apie jo vaidmenį senovės lietuvių religijoje kaip galingos, dieviškos kilmės jėgos. Auštrinis, kaip ir kitos gamtos jėgos, buvo pagarbos ir baimės objektas, primindamas žmogui apie didesnę, nei jis pats, jėgą, valdančią pasaulį.