Daugelio bažnyčių, cerkvių, šventyklų ir kitų religinių pastatų stogai ar kupolai, vadinami „auksiniais“, žavi savo spindesiu ir kelia klausimų: ar tai tikras auksas, ir ar tokia puošyba atitinka religijos dvasią, ar tai tik pompastika ir prabanga?
Ar tai tikras auksas?
„Auksiniai“ stogai ne visada padengti grynu auksu. Dažnai naudojama aukso lapeliai (gold leaf) – ploni aukso sluoksniai, uždedami ant metalo ar medžio, kaip Kijevo Šv. Michaelio aukso kupolo vienuolyne, kur kupolai dengiami aukso folija. Kai kur, kaip Švedagono stūpoje Mjanme, stogas iš tiesų padengtas tūkstančiais kilogramų aukso, dovanoto tikinčiųjų per šimtmečius. Kitais atvejais, pvz., daugelyje Rusijos cerkvių, „auksinis“ efektas pasiekiamas naudojant aukso spalvos dažus ar lydinius, kaip Šv. Trejybės-Sergijaus lavros kupoluose. Tikras auksas dažniau naudojamas svarbiose šventovėse, tačiau dėl didelių kaštų ir priežiūros moderniose bažnyčiose jis retėja, užleisdamas vietą pigesnėms alternatyvoms.
Aukso naudojimas religiniuose pastatuose kelia diskusijas: ar tai rodo dvasinį turtą, ar tik žemišką prabangą? Krikščionybėje auksas simbolizuoja Dievo šlovę ir dangaus spindesį, kaip aprašyta Apreiškimo knygoje (21, 18): „Miesto [Jeruzalės] sienos buvo iš gryno aukso.“ Šv. Bazilijus Didysis teigė, kad auksas šventovėse yra auka Dievui, o ne puikavimasis. Tačiau kritikai, kaip šv. Bernardas Klervietis, XII a. smerkė perteklinę puošybą, sakydamas: „Auksas bažnyčiose atitraukia nuo maldos.“ Budizme, pvz., Švedagono stūpoje, auksas reiškia nušvitimą ir tikinčiųjų atsidavimą, o ne turtą, nes jis dovanojamas kaip dvasinė auka.
Filosofiškai auksas kelia klausimą apie materialumo ir dvasingumo pusiausvyrą. Sørenas Kierkegaard’as teigė, kad tikroji religija yra „vidinė širdies šventovė“, o išorinė prabanga gali būti tuštybė. Vis dėlto auksas, kaip amžinybės simbolis, daugelyje kultūrų (pvz., hinduizme, kur auksiniai Madurajaus Meenakši kovilo bokštai rodo dievišką šviesą) laikomas tiltu tarp žemiškojo ir transcendentinio. Modernūs teologai, kaip popiežius Pranciškus, ragina bažnyčias atsisakyti prabangos ir tarnauti vargšams, tačiau pripažįsta, kad auksas, jei dovanotas tikinčiųjų, gali būti nuoširdus tikėjimo išraiška.
Pavyzdžiai
- Šv. Michaelio aukso kupolo vienuolynas (Kijevas, Ukraina): Aukso folija dengti kupolai simbolizuoja dangaus šviesą, atstatyti po sovietinio sunaikinimo.
- Švedagono stūpa (Jangonas, Mjanmas): Padengta 22 000 aukso plokščių, dovanotų karalių ir tikinčiųjų, rodo Budos nušvitimą.
- Auksinė šventykla (Amritsaras, Indija): Sikhų šventovės auksiniai kupolai, dengti 750 kg aukso, simbolizuoja dvasinį tyrumą ir atsidavimą.
- Šv. Izaoko katedra (Sankt Peterburgas, Rusija): Jos kupolas, dengtas 100 kg gryno aukso, yra Rusijos stačiatikybės šlovės simbolis.
Citatos
- Apreiškimo knyga 21, 18: „Miesto [Jeruzalės] sienos buvo iš gryno aukso, tarsi skaidrus stiklas.“
- Šv. Bazilijus Didysis: „Auksas, dovanotas šventovei, yra širdies auka Dievui, o ne puikybės ženklas.“
- Popiežius Pranciškus: „Bažnyčia turi būti vargšų namai, bet auksas, jei iš tikinčiųjų širdžių, gali šlovinti Dievą.“ (Evangelii Gaudium, 2013)
- Mjanmo piligrimas: „Švedagono auksas spindi ne dėl turto, o dėl mūsų tikėjimo Budai.“
Švedagono stūpos auksinis kupolas yra padengtas 60 tonų aukso, o jo viršūnėje esantis deimantas keičia spalvą priklausomai nuo saulės šviesos kampo.
Stogai yra dažniau ploni lapeliai ar imitacija, simbolizuojanti dievišką šviesą ir amžinybę. Filosofiškai auksas gali būti tiek šventumo išraiška, tiek tuštybės spąstai, priklausomai nuo intencijos. Kaip sakė šv. Augustinas, „Dievas mato širdį, ne auksą,“ tačiau auksiniai kupolai, nuo Kijevo iki Amritsaro, primena, kad tikėjimas siekia peržengti materialumą ir paliesti dangų. Be to, auksas nerūdija ir išlieka ilgaamžis, todėl tokie stogai puikiai atsparūs laikui ir erozijai – tik ne tiems, kurie gviešiasi jų blizgesio.
Vagystės nuo religinių pastatų: aukso blizgesys ir žmonių godumas
1. Rusija, po 1917 metų revoliucijos
Po bolševikų revoliucijos Rusijoje buvo plačiai vykdomas bažnyčių grobimas. Aukso kupolai, kryžiai ir brangūs liturginiai indai buvo masiškai nuimami ir perduodami valstybei. Sovietų valdžia skelbė, kad tai daroma “alkstantiems žmonėms padėti”, bet didžioji dalis šių turtų paprasčiausiai pateko į valstybės iždą arba privačias rankas. Buvo žinoma, kad kai kur net auksiniai cerkvių stogai būdavo nulupami ir išlydomi. Pavyzdžiui, garsioji Kristaus Išganytojo katedra Maskvoje buvo visiškai nugriauta, o jos auksu padengti elementai – išlydyti.
2. Antrojo pasaulinio karo metu – naciai ir bažnyčių lobiai
Hitlerio režimas organizuotai grobė religinius turtus visoje okupuotoje Europoje. Žinomi atvejai, kai naciai konfiskuodavo auksinius altorius, kryžius, relikvijorius net nuo mažų parapinių bažnyčių. Nors dažniausiai buvo taikomasi į vidaus vertybes, pasitaikė atvejų, kai auksuoti varpai ir net kupolų apdailos būdavo nuimamos ir siunčiamos į Vokietiją karo pramonei paremti. Didelių aukso stogų vagysčių dokumentuota mažiau, nes dauguma jų buvo per aukštai arba per sudėtingi konstrukciškai.
3. Šiuolaikinės vagystės – pavieniai atvejai
Nors atrodytų neįtikėtina, bet šiais laikais fiksuota keletas pavienių bandymų vogti auksą nuo religinių pastatų. Pavyzdžiui, 2013 metais Italijoje netoli Neapolio, benamis vyras bandė nulupti aukso lapeliais dengtą mažos koplyčios kupolą. Įrankių jis neturėjo – naudojo metalinę lazdelę, tačiau buvo sučiuptas vietinių gyventojų. Jo paaiškinimas buvo paprastas: „Norėjau tik tiek aukso, kad nusipirkčiau duonos.“