Šv. Augustino Regulos vertimas. Tai yra vienas svarbiausių vienuolinio gyvenimo dokumentų Vakarų krikščionybėje, tapęs pagrindu daugeliui vienuolijų, įskaitant augustijonus, dominikonus, servitus ir kitus. Ši Regula pabrėžia bendruomeninio gyvenimo, meilės, nuolankumo ir maldos svarbą.
Šv. Augustino Regula buvo parašyta apie 397–400 m., kai Augustinas, jau būdamas Hipono vyskupu, siekė sutvarkyti savo bendruomenės gyvenimą Šiaurės Afrikoje. Šis dokumentas atsirado iš poreikio nustatyti aiškias taisykles vienuoliams, gyvenantiems kartu, kad jų kasdienybė atspindėtų krikščionišką meilę, nuolankumą ir maldą. Augustinas, įkvėptas apaštalų bendruomenės idealo, norėjo sukurti modelį, kuris padėtų vienuoliams gyventi ne kaip pavieniams asketams, bet kaip broliškai susitelkusiai šeimai, dalijantis turtu ir siekiant dvasinio tobulumo. Regula tapo atsakymu į to meto iššūkius, kai vienuolinis gyvenimas dar nebuvo griežtai struktūruotas, o Augustino idėjos paveikė vėlesnes vienuolijas, tokias kaip augustijonai ar dominikonai. Įdomu, kad Augustinas savo taisykles grindė ne tik teologija, bet ir praktiniais stebėjimais, pastebėjęs, kaip lengvai bendruomenėse kyla nesutarimų dėl smulkmenų, pavyzdžiui, maisto ar drabužių.
ŠVENTOJO AUGUSTINO REGULA
- Pirmiausia, brangieji broliai, tebūnie mylimas Dievas, o po to – ir artimas, nes šie įsakymai mums yra duoti kaip svarbiausi.
- Štai ką mes, įsikūrę vienuolyne, įsakome jums laikytis.
I SKYRIUS: APIE BENDRUOMENINIO GYVENIMO TIKSLĄ IR PAGRINDĄ
- Pirmiausia, dėl ko jūs esate susirinkę į viena, yra tai, kad vieningai gyventumėte namuose ir kad jums būtų viena siela ir viena širdis Dieve.
- Ir nieko nevadinkite savo nuosavybe, bet tegu jums viskas būna bendra. Ir tegu jūsų vyresnysis paskirsto kiekvienam iš jūsų maistą ir drabužį – ne visiems po lygiai, nes ne visi esate vienodai stiprūs, bet verčiau kiekvienam pagal jo poreikį. Juk taip skaitote Apaštalų darbuose: „jiems viskas buvo bendra ir kiekvienam buvo paskirstoma pagal jo poreikį“ (Apd 4, 32 ir 35).
- Tie, kurie pasaulyje ką nors turėjo, įžengę į vienuolyną, tegu noriai sutinka, kad tai taptų bendra.
- O tie, kurie neturėjo, tegu vienuolyne neieško to, ko negalėjo turėti ir išorėje. Tačiau jų silpnumui tebūnie suteikta tai, kas reikalinga, net jei jų skurdas, kai jie buvo išorėje, negalėjo aprūpinti net būtiniausių dalykų. Tik tegu jie nemano esą laimingi dėl to, kad rado maistą ir drabužį, kokio negalėjo rasti išorėje.
- Ir tegu jie neiškelia sprando dėl to, kad yra bendrijoje su tais, prie kurių išorėje nedrįso prisiartinti. Bet tegu jie turi širdį aukštyn ir neieško tuščių žemiškų dalykų, kad vienuolynai netaptų naudingi turtingiesiems, o ne vargšams, jei juose turtingieji nusižemina, o vargšai – išpuiksta.
- Bet ir tie, kurie pasaulyje atrodė esą kažkas, tegu neniekina savo brolių, kurie į šią šventą bendriją atėjo iš skurdo. Verčiau tegu jie stengiasi didžiuotis ne turtingų tėvų garbe, bet vargšų brolių bendrija. Tegu jie nesididžiuoja, jei į bendrą gyvenimą įnešė ką nors iš savo turto, ir tegu labiau nesididžiuoja savo turtais, kai juos dalijasi vienuolyne, nei jei jais mėgautųsi pasaulyje. Juk bet kokia kita neteisybė veikia bloguose darbuose, kad jie įvyktų, o išdidumas tyko net gerų darbų, kad jie pražūtų. Ir kokia nauda išdalinti turtą duodant vargšams ir tapti vargšu, kai nelaiminga siela tampa išdidesnė, niekindama turtus, nei buvo, juos turėdama?
- Taigi, visi gyvenkite vieningai ir darniai, ir gerbkite vieni kituose Dievą, kurio šventyklomis tapote.
II SKYRIUS: APIE MALDĄ
- Būkite atkaklūs maldoje nustatytomis valandomis ir laikais.
- Maldykloje (oratorijoje) tegu niekas nedaro nieko kito, išskyrus tai, kam ji skirta, iš kur ir gavo savo vardą. Kad jei kartais kai kurie, net ir už nustatytų valandų ribų, jei turi laisvo laiko, norėtų melstis, jiems netrukdytų tas, kuris manė, kad ten reikia ką nors daryti.
- Kai meldžiatės Dievui psalmėmis ir himnais, tegu jūsų širdyje būna tai, kas tariama jūsų lūpomis.
- Ir negiedokite nieko, išskyrus tai, ką skaitote esant skirta giedoti. O tai, kas nėra parašyta taip, kad būtų giedama, tegu nebūna giedama.
III SKYRIUS: APIE SAUSUMĄ IR ATSIMARINIMĄ
- Tramdykite savo kūną pasninkais ir susilaikymu nuo maisto bei gėrimo, kiek leidžia sveikata. O kai kas nors negali pasninkauti, tegu vis dėlto nevalgo nieko už pietų valandos ribų, nebent kai serga.
- Kai ateinate prie stalo, kol nuo jo pakilsite, klausykitės to, kas jums skaitoma pagal paprotį, be triukšmo ir ginčų. Ir tegu ne tik jūsų gerklės priima maistą, bet ir jūsų ausys tebūnie alkanos Dievo žodžio.
- Tie, kurie yra silpni dėl ankstesnio įpročio, jei jų mityba yra kitokia, tai neturėtų kitiems kelti apmaudo ar atrodyti neteisinga, nes kitas įprotis juos daro stipresnius. Ir tegu anie nemano esą laimingesni, nes gauna tai, ko negauna šie, bet verčiau tegu džiaugiasi patys savimi, nes gali tai, ko negali anie.
- Ir jei tiems, kurie atėjo į vienuolyną iš prabangesnio gyvenimo, duodama šiek tiek daugiau maisto, drabužių, patalynės ar apklotų, ko neduodama kitiems, stipresniems ir todėl laimingesniems, tie, kuriems neduodama, turi pagalvoti, kiek anie nusileido nuo savo pasaulietiško gyvenimo į šį, nors ir negalėjo pasiekti tų, kurie yra kūnu stipresni, sausumo. Ir tegu ne visi nori gauti tai, ką mato gaunant kelis, ne todėl, kad jie yra gerbiami, bet todėl, kad yra toleruojami. Kad neatsitiktų pasibjaurėtinas iškrypimas, jog vienuolyne, kur, kiek įmanoma, turtingieji tampa darbštūs, vargšai taptų išlepę.
- Žinoma, kaip sergantiems būtina gauti mažiau, kad nebūtų apsunkinti, taip ir po ligos jie turi būti prižiūrimi, kad greičiau atsigautų, net jei atėjo iš žemiausio pasaulio skurdo – lyg nesena liga jiems būtų suteikusi tai, ką turtingiesiems suteikė ankstesnis įprotis. Bet kai jie atgaus ankstesnes jėgas, tegu grįžta prie savo laimingesnio papročio, kuris Dievo tarnams tuo labiau tinka, kuo mažiau jiems reikia. Ir tegu jų, jau sveikų, nelaiko malonumas ten, kur būtinybė pakėlė juos, silpnus. Tegu tie laiko save turtingesniais, kurie buvo stipresni pakęsti nepriteklių. Juk geriau yra mažiau reikėti, nei daugiau turėti.
IV SKYRIUS: APIE SKAISTYBĖS SAUGOJIMĄ IR BROLIO PABARIMĄ
- Tegul jūsų apranga nebūna išsiskirianti. Ir nesistenkite patikti drabužiais, bet papročiais.
- Kai išeinate, eikite kartu. Kai ateinate ten, kur einate, stovėkite kartu.
- Jūsų eisenoje, stovėsenoje, visuose jūsų judesiuose tegu nebūna nieko, kas įžeistų kieno nors žvilgsnį, bet tai, kas tinka jūsų šventumui.
- Jūsų akys, net jei ir nukrypsta į kokią nors moterį, tegu nebūna įsmeigtos į jokią. Juk kai išeinate, jums nedraudžiama matyti moterų, bet trokšti jų, arba norėti būti jų troškiamiems, yra nusikalstama. Ir ne tik prisilietimu ir jausmu, bet ir žvilgsniu yra troškiama ir trokšta moterų geismas. Ir nesakykite, kad turite tyrą dvasią, jei turite netyrą akį, nes netyra akis yra netyros širdies pasiuntinys. Ir kai jos viena kitai, net liežuviui tylint, abipusiu žvilgsniu praneša netyras širdis, ir pagal kūno geismą viena kita džiaugiasi aistra, net ir kūnams esant nepaliestiems nuo nešvaraus pažeidimo, pati skaistybė pabėga iš papročių.
- Ir tegu nemano tas, kuris įsmeigia akį į moterį ir pats myli jos įsmeigtą į save, kad kiti jo nemato, kai jis tai daro. Jis matomas visiškai, ir tų, kurių, kaip jis mano, nėra matomas. Bet štai, tegu jis slepiasi ir tegu jo nemato joks žmogus, ką jis darys su tuo stebėtoju iš aukštybių, nuo kurio nieko negalima paslėpti? Argi reikia manyti, kad Jis nemato, nes Jis mato tuo kantriau, kuo išmintingiau? Todėl šventas vyras tebijo Jam nepatikti, kad nenorėtų blogai patikti moteriai. Tegul jis galvoja, kad Jis viską mato, kad nenorėtų blogai matyti moters. Juk Jo baimė yra rekomenduojama ir šiuo atveju, kur parašyta: „Viešpačiui pasibjaurėjimas yra tas, kuris įsmeigia akį“ (Pat 27, 20).
- Kai esate kartu bažnyčioje ir bet kur, kur yra ir moterų, saugokite vieni kitų skaistybę. Juk Dievas, kuris gyvena jumyse, ir šiuo būdu jus saugos iš jūsų pačių.
- Ir jei pastebėsite šį akių įžūlumą, apie kurį kalbu, bet kuriame iš jūsų, tuoj pat įspėkite, kad pradėtas dalykas neplistų, bet būtų iškart pataisytas.
- O jei ir po įspėjimo vėl, ar bet kurią kitą dieną, pamatysite jį darant tą patį, tegu tas, kuris tai sugebėjo rasti, jau atskleidžia jį kaip sužeistą, kurį reikia gydyti. Bet pirmiausia tebūnie parodyta ir kitam ar trečiam, kad dviejų ar trijų liudijimu jis galėtų būti įrodytas kaltu ir sutramdytas atitinkamu griežtumu. Ir nelaikykite savęs pikta linkinčiais, kai tai atskleidžiate. Juk jūs esate labiau nekalti, jei brolius, kuriuos, atskleisdami, galite pataisyti, tylėdami leidžiate pražūti. Juk jei tavo brolis turėtų žaizdą kūne, kurią norėtų slėpti, bijodamas būti gydomas, argi nebūtų žiauru iš tavo pusės tylėti ir gailestinga – atskleisti? Kiek labiau tada tu turi jį atskleisti, kad jis pražūtingiau nepūtų širdyje?
- Bet prieš parodant kitiems, per kuriuos jis turi būti įrodytas kaltu, jei neigs, pirmiausia reikia parodyti vyresniajam, jei, įspėtas, jis nepaisys pataisymo, kad galbūt, slapčiau pabartas, jis netaptų žinomas kitiems. O jei jis neigs, tada reikia pasitelkti kitus, jam nežinant, kad jau visų akivaizdoje jis galėtų būti kaltinamas ne vieno liudytojo, bet įrodytas kaltu dviejų ar trijų. Įrodytas kaltu, pagal vyresniojo, ar net kunigo, kurio jurisdikcijai jis priklauso, sprendimą, jis turi ištverti taisomąją bausmę. Jei jis atsisakys ją pakelti, net jei pats neišeis, tebūnie išmestas iš jūsų bendrijos. Juk tai daroma ne žiauriai, bet gailestingai, kad pražūtinga užkrata nesunaikintų daugelio.
- Ir tai, ką aš pasakiau apie akių nesmeigimą, tebūnie stropiai ir ištikimai laikomasi ir kitose nuodėmėse, kurias reikia rasti, drausti, atskleisti, įrodyti kaltu ir bausti, su meile žmonėms ir neapykanta ydoms.
- O kas nors, kuris pasieks tokį blogio laipsnį, kad slapta gaus iš kokios nors moters laiškus ar bet kokias dovanėles, jei jis tai pats prisipažins, tebūnie jam atleista ir tebūnie meldžiamasi už jį. O jei jis bus sugautas ir įrodytas kaltu, pagal kunigo ar vyresniojo sprendimą tebūnie griežčiau pataisytas.
V SKYRIUS: APIE TAI, KĄ NAUDOJA LAIKINAS POREIKIS, IR APIE JŲ SAUGOTOJUS
- Savo drabužius laikykite vienoje vietoje, prižiūrimi vieno ar dviejų, ar kiek pakaks, kad juos išpurtų, kad kandys jų nesugadintų. Ir kaip esate maitinami iš vieno sandėlio, taip ir būkite aprengti iš vieno drabužių kambario. Ir, jei įmanoma, tegu jums nerūpi, kas jums duodama apsirengti pagal metų laiką – ar kiekvienas iš jūsų gaus tai, ką buvo padėjęs, ar ką nors kita, ką turėjo kitas. Svarbu, kad kiekvienam, ko jam reikia, nebūtų atsisakyta. O jei dėl to tarp jūsų kyla ginčai ir murmėjimai, kai kas nors skundžiasi, kad gavo prastesnį drabužį, nei turėjo anksčiau, ir kad jis yra nevertas būti taip aprengtas, kaip buvo aprengtas kitas jo brolis, iš to patys įsitikinkite, kiek jums trūksta to vidinio švento širdies drabužio, jei ginčijatės dėl kūno drabužio. Vis dėlto, jei jūsų silpnumas yra toleruojamas, kad gautumėte tai, ką padėjote, vis tiek laikykite tai, ką padedate, vienoje vietoje, prižiūrimi bendrų saugotojų.
- Taip, kad niekas sau nieko nedarytų, bet visi jūsų darbai tebūnie daromi bendrai, su didesniu uolumu ir dažnesniu entuziazmu, nei jei kiekvienas darytumėte sau. Juk meilė, apie kurią parašyta, kad ji „neieško savo naudos“ (1 Kor 13, 5), yra suprantama taip, kad ji bendrus dalykus vertina labiau už asmeninius, o ne asmeninius – už bendrus. Ir todėl, kuo labiau rūpinsitės bendru daiktu, o ne savo asmeniniais, tuo labiau žinosite, kad esate pažengę. Kad visuose dalykuose, kuriuos naudoja laikinas poreikis, viršytų ta, kuri išlieka, meilė.
- Iš to seka, kad net jei kas nors savo sūnums, ar kitiems giminaičiams, esantiems vienuolyne, duotų ką nors – ar drabužį, ar bet kokį kitą daiktą, laikomą būtinu – tai neturėtų būti priimama slapta, bet tebūnie vyresniojo valdžioje, kad, įtraukta į bendrą turtą, būtų suteikta tam, kam reikia. O jei kas nors paslėps jam duotą daiktą, tebūnie nuteistas kaip vagis.
- Jūsų drabužiai tebūnie skalbiami pagal vyresniojo sprendimą, ar jūsų pačių, ar skalbėjų, kad dėl per didelio noro turėti švarius drabužius siela neįgytų vidinių nešvarumų.
- Taip pat kūno prausimasis, kurio reikalauja ligos būtinybė, tegu jokiu būdu nebūna atsisakomas, bet tebūnie atliekamas be murmėjimo, pagal gydytojo patarimą. Taip, kad net jei jis nenori, vyresniajam įsakius, jis darytų tai, ką reikia daryti dėl sveikatos. O jei jis nori, bet galbūt tai nėra naudinga, tegu nepaklūsta savo geismui. Kartais juk, net jei kenkia, manoma, kad tai, kas malonu, yra naudinga.
- Galiausiai, jei skausmas kūne yra slaptas, Dievo tarnui, sakančiam, kas jam skauda, tebūnie tikima be abejonės. Bet vis dėlto, ar tam skausmui gydyti yra naudinga tai, kas malonu, jei nėra tikra, tebūnie pasitarta su gydytoju.
- Ir tegu neina į pirtis, ar kur kitur, kur reikia eiti, mažiau nei du ar trys. Ir tas, kuris turi būtinybę kur nors eiti, neturėtų eiti su tais, su kuriais jis pats nori, bet su tais, su kuriais įsakys vyresnysis.
- Sergančiųjų priežiūra, ar tai būtų atsigaunantys po ligos, ar kenčiantys nuo kokio nors silpnumo, net ir be karščiavimo, turi būti pavesta vienam kuriam nors, kad jis pats iš sandėlio prašytų to, ką matys esant reikalinga kiekvienam.
- Ar tai būtų tie, kurie yra atsakingi už sandėlį, ar už drabužius, ar už knygas, tegu jie tarnauja savo broliams be murmėjimo.
- Knygos tebūnie prašomos tam tikrą valandą kiekvieną dieną. Kas prašys už valandos ribų, tegu negauna.
- O drabužiai ir avalynė, kai jų reikia stokojantiems, tegu nedelsia duoti tie, kurių priežiūroje yra tai, ko prašoma.
VI SKYRIUS: APIE ATGAILOS PRAŠYMĄ IR ĮŽEIDIMŲ ATLEIDIMĄ
- Ginčų arba visai neturėkite, arba kuo greičiau juos baikite, kad pyktis neaugtų į neapykantą, ir iš šiaudo nepadarytų sijos, ir sielos nepadarytų žudike. Juk taip skaitote: „Kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys“ (1 Jn 3, 15).
- Kas įžeidė kitą įžeidimu, ar blogu žodžiu, ar net kaltinimu, tegu prisimena kuo greičiau atitaisyti tai, ką padarė, o tas, kuris buvo įžeistas, tegu atleidžia be ginčų. Jei jie įžeidė vienas kitą, jie turi vienas kitam atleisti skolas dėl jūsų maldų, kurias, kuo dažniau meldžiatės, tuo sveikesnes turite turėti. Geresnis yra tas, kuris, nors ir dažnai gundomas pykčiu, vis dėlto skuba prašyti, kad jam atleistų tas, kuriam, kaip jis pripažįsta, padarė neteisybę, nei tas, kuris lėčiau pyksta ir sunkiau linksta prašyti atleidimo. O tas, kuris niekada nenori prašyti atleidimo, arba prašo ne iš širdies, be reikalo yra vienuolyne, net jei iš jo ir nėra išmestas. Todėl saugokitės nuo šiurkščių žodžių. O jei jie išsprūdo iš jūsų lūpų, tegu nesigėdija iš tų pačių lūpų ištarti vaistų, iš kur atsirado žaizdos.
- Kai drausmės būtinybė verčia jus sakyti šiurkščius žodžius, norint sutramdyti jaunesniuosius, jei jaučiate, kad ir patys peržengėte saiką, iš jūsų nereikalaujama, kad prašytumėte jų atleidimo, kad tarp tų, kurie turi būti pavaldūs, per daug saugant nuolankumą, nebūtų sulaužytas valdymo autoritetas. Bet vis dėlto reikia prašyti atleidimo iš visų Viešpaties, kuris žino, su kokiu dideliu geranoriškumu jūs mylite net ir tuos, kuriuos galbūt per griežtai barate. Jūsų meilė turi būti ne kūniška, bet dvasinė.
VII SKYRIUS: APIE VALDYMO IR PAKLUSNUMO BŪDĄ
- Vyresniajam tebūnie paklūstama kaip tėvui, išlaikant pagarbą, kad jame nebūtų įžeistas Dievas. Daug labiau – kunigui, kuris rūpinasi jumis visais.
- Kad visa tai būtų laikomasi ir, jei kas nors nebūtų laikomasi, nebūtų aplaidžiai pražiūrėta, bet būtų stengiamasi pataisyti ir ištaisyti, tai ypač priklausys vyresniajam. Taip, kad jis praneštų kunigui, kurio autoritetas pas jus yra didesnis, tai, kas viršija jo saiką ar jėgas.
- O tas, kuris jums vadovauja, tegu nemano esąs laimingas dėl dominuojančios valdžios, bet dėl tarnaujančios meilės. Garbe jis yra iškeltas virš jūsų, bet baime Dievo akivaizdoje tebūnie paguldytas po jūsų kojomis. Visiems tegu jis pats rodo gerų darbų pavyzdį, tegu baria neramiuosius, tegu guodžia silpnadvasius, tegu priima silpnuosius, tegu būna kantrus visiems. Tegu noriai laikosi drausmės, tegu kelia baimę. Ir nors abu yra būtini, vis dėlto tegu jis labiau siekia būti jūsų mylimas, nei bijomas, visada galvodamas, kad jis turės atsiskaityti Dievui už jus.
- Todėl jūs, labiau paklusdami, pasigailėkite ne tik savęs, bet ir jo paties, nes kuo aukštesnėje vietoje jis yra tarp jūsų, tuo didesniame pavojuje jis yra.
VIII SKYRIUS: APIE REGULOS LAIKYMĄSI
- Tegu Viešpats duoda, kad jūs laikytumėtės viso to su meile, kaip dvasinio grožio mylėtojai ir kvepiantys geru Kristaus kvapu iš gero gyvenimo, ne kaip vergai po įstatymu, bet kaip laisvi, įtvirtinti malonėje.
- O kad jūs galėtumėte save pamatyti šioje knygelėje lyg veidrodyje, kad per užmarštį ko nors neapleistumėte, tegu ji jums būna skaitoma kartą per savaitę. Ir kai rasite save darant tai, kas parašyta, dėkokite Viešpačiui, visų gėrybių davėjui. O kai kas nors iš jūsų matys, kad jam ko nors trūksta, tegu sielvartauja dėl praeities, tegu saugosi ateityje, melsdamasis, kad jam būtų atleista skola ir kad jis nebūtų vedamas į pagundą.