Peterio Browno knyga, lietuviškai pavadinta „Augustinas iš Hipono“, originalo kalba anglų – „Augustine of Hippo“, yra išsamus šventojo Augustino, vieno įtakingiausių krikščionybės teologų, gyvenimo ir idėjų tyrimas. Autorius, Peteris Brownas (angl. Peter Brown), 1967 m. išleistoje knygoje (su vėlesniais papildymais) pateikia ne tik biografinį Augustino portretą, bet ir analizuoja jo religines idėjas, kurios formavo
Peteris Brownas knygoje vaizduoja Augustiną kaip žmogų, kurio gyvenimas ir mintys buvo persmelktos religinio ieškojimo. Augustinas (354–430 m.), gimęs Šiaurės Afrikoje, perėjo sudėtingą kelią nuo manichėjiškų idėjų ir skeptiškumo iki atsivertimo į krikščionybę 386 m. Brownas pabrėžia, kad Augustino religinė mintis buvo ne tik teologinė, bet ir giliai asmeninė, kelianti universalius klausimus apie Dievo buvimą, žmogaus prigimtį ir išganymą. „Augustinas ieškojo Dievo ne tik knygose, bet ir savo širdyje,“ – rašo Brownas, cituodamas Augustino „Išpažinimų“ mintį: „Tu buvai manyje, bet aš buvau išorėje.“
Knyga nagrinėja religiją per Augustino gyvenimo prizmę, pabrėždama jo indėlį į krikščionišką doktriną ir Vakarų kultūrą. Pagrindiniai klausimai, susiję su religija, apima šiuos aspektus:
- Atsivertimo ir asmeninio tikėjimo kelias. Augustino atsivertimas, aprašytas „Išpažinimuose“, yra vienas pagrindinių knygos akcentų. Brownas pabrėžia, kad Augustino religinis virsmas buvo ne momentinis įvykis, o ilgas ieškojimų procesas. „Mano širdis nerami, kol neatranda ramybės Tavyje,“ – cituoja Brownas Augustino žodžius, kurie atspindi jo troškimą rasti Dievą. Ši idėja pabrėžia religiją kaip asmeninę kelionę, aktualią ir šiuolaikiniam žmogui.
- Nuodėmės ir malonės doktrina. Augustinas sukūrė įtakingą mokymą apie originaliąją nuodėmę ir Dievo malonę, teigdamas, kad žmogus pats negali pasiekti išganymo be dieviškos pagalbos. Brownas rašo: „Augustinas matė žmogaus prigimtį kaip sužeistą, tačiau per Dievo malonę galinčią atgimti.“ Augustinas sako: „Tu davei man savo malonę, kad galėčiau Tave mylėti.“ Šios mintys tapo pagrindu krikščionių teologijai, ypač katalikybei.
- Laisva valia ir Dievo visagalybė. Augustinas kėlė klausimus apie žmogaus laisvos valios ir Dievo numojančio plano derinį. Brownas pabrė: „Augustinas teigė, kad žmogus yra laisvas, bet jo laisvė veikia Dievo malonės ribose.“ Augustino mintis: „Laisva valia egzistuoja, bet be Tavo pagalbos ji veda į nuodėmę.“ Šis klausimas buvo svarbus diskusijose su pelagianizmu, kuris teigė, kad žmogus gali pasiekti išganymą savo pastangomis.
- Bažnyčios ir pasaulio santykis. Augustinas, būdamas Hipono vyskupu, nagrinėjo Bažnyčios vaidmenį visuomenėje. Jo veikale „Dievo miestas“ (kurį Brownas aptaria) jis skiria „Dievo miestą“ nuo „žemiškojo miesto“, pabrėždamas dvasinio ir pasaulietinio gyvenimo skirtumus. „Bažnyčia yra Dievo karalystės žemėje atspindys,“ – rašo Augustinas, cituojamas Browno. Ši idėja padėjo pagrindą viduramžių krikščioniškajai politikai.
Brownas taip pat nagrinėja Augustino santykį su to meto religinėmis srovėmis, tokiomis kaip manichėjizmas, platonizmas ir donatizmas. Pavyzdžiui, Augustino ankstyvas susižavėjimas manichėjizmu, kuris skelbė dualistinį gėrio ir blogio konfliktą, paveikė jo vėlesnį nuodėmės ir malonės mokymą. „Augustinas atmetė manichėjizmą, bet išlaikė jo klausimus apie blogio prigimtį,“ – rašo Brownas. Šis kontekstas rodo, kaip Augustino religinės idėjos formavosi dialoge su kitomis filosofijomis.
Įdomus istorinis faktas: Augustinas gyveno Romos imperijos žlugimo laikais, kai krikščionybė tapo valstybine religija (380 m.). Brownas pabrėžia, kad Augustino darbai, ypač „Dievo miestas“, buvo atsakas į pagonių kaltinimus, kad krikščionybė sukėlė Romos nuosmukį. Jo idėjos ne tik gynė krikščionybę, bet ir padėjo pagrindą viduramžių teologijai. Be to, Augustino „Išpažinimai“ laikomi pirmuoju Vakarų autobiografiniu kūriniu, kuriame religinis ieškojimas susipina su psichologinėmis įžvalgomis.
Browno požiūris į Augustiną yra unikalus tuo, kad jis vaizduoja jį ne tik kaip teologą, bet ir kaip žmogų, kovojusį su savo abejonėmis ir aistromis. Knyga kritikuoja idealizuotą Augustino įvaizdį, pabrėždama jo žmogiškumą. „Augustinas buvo ne šventasis nuo gimimo, o žmogus, radęs Dievą per kančią ir ieškojimus,“ – teigia Brownas. Šis požiūris daro knygą prieinamą ne tik teologams, bet ir tiems, kurie domisi religijos ir žmogaus prigimties sankirta.