Astarotė yra viena iš labiausiai transformuotų figūrų Vakarų demonologijos istorijoje. Jos kilmė siekia senovės Artimųjų Rytų laikus, kur ji buvo viena iš galingiausių ir plačiausiai garbintų dievybių. Prieš tapdama demonų tradicijų personažu, ji buvo žinoma kaip Astartė (arba Aštartė) – finikiečių ir kanaanitų meilės, vaisingumo, karo ir karališkos valdžios deivė. Jos vardas finikiečių ir ugaritų kalbose skambėjo kaip ʻAštart (tariama „Aštartė“). Astartė yra tiesioginis atitikmuo Mesopotamijos deivei Ištarai (Ishtar) ir dar ankstesnei šumerų deivei Inanai. Visos šios dievybės sudaro daugialypį moteriškos dievybės archetipą, dažnai vadinamą „Dangaus Karaliene“, kuri valdė gyvybę, mirtį, kūrybą ir destrukciją.
Astartės kultas buvo nepaprastai paplitęs visame Levanto regione ir už jo ribų nuo pat bronzos amžiaus. Ji buvo garbinama didžiuosiuose finikiečių miestuose, tokiuose kaip Sidonas ir Tyras, kur ji buvo laikoma miesto globėja. Archeologiniai radiniai, įskaitant daugybę molinių figūrėlių, vaizduojančių nuogą deivę, pabrėžiančią jos vaisingumo aspektus, liudija apie jos kulto populiarumą. Tačiau ji nebuvo tik geidulingumo ar vaisingumo deivė. Ugarito mitologiniuose tekstuose, pavyzdžiui, Baalo cikle, Astartė pasirodo kaip karinga ir galinga dievybė, padedanti dievui Baalui kovoje su jo priešais. Ji dažnai buvo vaizduojama raita ant žirgo arba stovinti ant liūto, laikanti ginklus, kas pabrėžė jos galią ir suverenumą. Jos simboliai buvo liūtas, balandis ir, svarbiausia, aštuonkampė žvaigždė, simbolizuojanti Veneros planetą – ryto ir vakaro žvaigždę, kuri buvo glaudžiai siejama su jos pirmtakėmis Ištare ir Inana.
Lemtingas Astartės transformacijos etapas įvyko jai patekus į hebrajų monoteistinės religijos akiratį. Senajame Testamente ji minima vardu Aštoretė (hebrajiškai עַשְׁתֹּרֶת, Ashtoreth) ir yra nuolat smerkiama kaip pagoniška stabmeldystės dievybė. Biblijos autoriai matė jos garbinimą kaip didžiausią išdavystę prieš vienintelį Dievą Jahvę. Karalių knygoje rašoma, kad net išmintingasis karalius Saliamonas savo senatvėje „nusekė paskui Aštoretę, sidoniečių deivę“, pastatydamas jai aukas Jeruzalėje ir taip užsitraukdamas Dievo pyktį. Pats vardas „Aštoretė“ hebrajų kalba, kaip mano daugelis biblistų, gali būti sąmoningas iškraipymas. Manoma, kad bibliniai raštininkai paėmė originalų vardą „Astartė“ ir įterpė balses iš hebrajiško žodžio „bošet“ (bōšet), reiškiančio „gėda“. Taip galinga deivė jau pačiu vardu buvo pažymėta kaip gėdinga stabmeldystė.
Galutinis žingsnis nuo pasmerktos deivės iki visaverčio demono buvo žengtas viduramžių Europos demonologijoje, ypač per magiškųjų knygų, arba grimuarų, tradiciją. Šiame procese įvyko dar vienas stulbinantis pokytis – Astartė pakeitė lytį ir tapo vyriškos giminės demonu, vardu Astarotas. Kodėl įvyko šis lyties pakeitimas, nėra iki galo aišku, tačiau tai galėjo būti patriarchalinės sistemos bandymas visiškai ištrinti galingos moteriškos dievybės atminimą, paverčiant ją vyriškos pragaro hierarchijos dalimi.
Garsiajame XVII amžiaus grimuarų rinkinyje „Mažesnysis Saliamono raktas“ (Lesser Key of Solomon), konkrečiai jo dalyje „Ars Goetia“, Astarotas jau yra aprašomas kaip vienas iš galingiausių pragaro kunigaikščių, vadovaujantis keturiasdešimčiai demonų legionų. Jo išvaizda čia aprašoma groteskiškai: „Jis pasirodo kaip bjaurus angelas, raitas ant pragariško drakono, dešinėje rankoje laikantis gyvatę.“ Nepaisant šiurpios išvaizdos, Astaroto galios yra susijusios su žinojimu. Teigiama, kad jis gali atskleisti viską apie praeitį, dabartį ir ateitį, moko visų laisvųjų menų ir gali atskleisti tikrąją angelų puolimo istoriją, nors pats melagingai tvirtina buvęs nubaustas nepelnytai. Šis perėjimas nuo vaisingumo ir karo deivės prie žinių ir paslapčių demono yra stulbinantis, tačiau išlaiko tam tikrą galią ir autoritetą, tik jau ne dievišką, o demonišką.
Astarotės istorija yra klasikinis demonizacijos pavyzdys, parodantis, kaip vienos kultūros gerbiama ir galinga dievybė gali virsti kitos kultūros velniu. Nuo garbingos Dangaus Karalienės Astartės, valdžiusios meilę ir karą Artimuosiuose Rytuose, ji buvo pažeminta iki gėdingos stabmeldystės Aštoretės Biblijoje, kol galiausiai virto vyriškos giminės pragaro kunigaikščiu Astarotu Europos okultinėje tradicijoje. Ši tūkstantmečius trukusi transformacija atspindi ne tik pačios figūros kaitą, bet ir gilius kultūrinius bei religinius konfliktus, kurie neatpažįstamai pakeitė senųjų dievų veidus.