„Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 5a) – artimo ryšio su Kristumi paveikslas
Šie Jėzaus žodžiai – vieni iš pačių švelniausių ir tuo pačiu giliausių visame Evangelijos pagal Joną tekste. Jie pasakyti per Paskutinę vakarienę, kai Jėzus kalba savo mokiniams apie tai, kas svarbiausia – apie buvimą su Juo, apie vienybę, apie gyvybę, kuri teka iš Jo į žmogų.
Kai Jėzus sako: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“, Jis piešia paprastą, bet labai aiškų paveikslą: kaip vynmedžio šakelė neturi jokio vaisiaus, jeigu nėra sujungta su kamienu, taip ir žmogus negali duoti vaisių – tikrų, vidinių, dvasinių – jei nėra susijęs su Jėzumi. Čia ne apie paviršutinišką religingumą ar tradicijų laikymąsi – čia apie gyvą ryšį, kuris maitina, keičia, gydo, neša vaisių.
Šakelė be vynmedžio išdžiūsta – net jei iš išorės dar atrodo žalia, jos gyvybė jau pasitraukusi. Lygiai taip ir žmogus, kuris nutolsta nuo tikrojo dvasinio šaltinio, nors išoriškai gali atrodyti aktyvus, sėkmingas ar net „geras“, viduje gali būti nutolęs nuo gyvybės pilnatvės.
Jėzus čia ne tik kalba apie ryšį, bet ir kviečia – pasilikti Jame. Tai reiškia ne tik tikėti, bet ir gyventi Jo žodžiu, maitintis Jo malone, leisti Jo dvasiai tekėti per širdį. Tai nuolatinis buvimas kartu – lyg šakelė, kuri niekada nesiskiria nuo kamieno, nes tik per jį teka sula, reikalinga vaisiams.
Be to, šis paveikslas kalba ir apie bendruomenę. Visos šakelės jungiasi ne viena su kita, bet per vynmedį – Kristų. Vadinasi, tikras vienybė tarp žmonių gimsta ne iš bendrų pomėgių, o iš bendro ryšio su Jėzumi. Ir jei viena šakelė vaisinga, o kita ne – ne konkurencija sprendžia, o artumas šaltiniui.
Ši evangelinė eilutė labai dažnai naudojama dvasiniuose apmąstymuose, ypač apie maldą, sakramentų gyvenimą, pašaukimą. Ji tarsi priminimas: nori gyventi pilnai – lik prisijungęs. Nes tik tada ne tik išgyvensi – bet ir žydėsi, neši vaisių, kuris liks.