Artūras Honegeris (Arthur Honegger, 1892–1955), vienas žymiausių XX a. prancūzų–šveicarų kompozitorių ir grupės „Les Six“ narys, 1921 m. sukūrė „Karalių Dovydą“ (Le Roi David, H.37) – kūrinį, kuris sujungia biblinę istoriją su modernia muzika. Šis „dramatinis psalmas“, iš pradžių parašytas kaip scenos muzika René Morax dramai, vėliau tapo oratorija, atliekama koncertų salėse be inscenizacijos. „Karalius Dovydas“ yra reikšmingas XX a. neoklasicizmo pavyzdys, rodantis Honegerio sugebėjimą derinti tradicinius ir novatoriškus muzikos elementus, perteikiant Senojo Testamento karaliaus Dovydo gyvenimo epus.
„Karalius Dovydas“ buvo sukurtas 1921 m. Mézières mieste, Šveicarijoje, kaip scenos muzika René Morax biblinei dramai. Honegeris, tuo metu dar mažai žinomas kompozitorius, gavo užsakymą per dirigento Ernesto Ansermeto rekomendaciją, patvirtintą Igorio Stravinskio. Užduotis buvo sudėtinga: kūrinį reikėjo sukurti per du mėnesius, naudojant ribotus resursus – 100 dainininkų chorą (daugiausia mėgėjų) ir tik 17 instrumentų ansamblį, įskaitant tik vieną styginį instrumentą (kontrabosą). Honegeris, konsultavęsis su Stravinskiu, priėmė iššūkį, laikydamas ribotus resursus kūrybine galimybe. Premjera įvyko 1921 m. birželio 11 d. Mézières Jorat teatre ir sulaukė didžiulės sėkmės.
Dėl populiarumo 1923 m. Honegeris perrašė kūrinį standartiniam simfoniniam orkestrui, pridėdamas styginius, arfą ir vargonus, o Morax sutrumpino tekstą, paversdamas jį narratoriaus partija. Ši „simfoninio psalmo“ versija, suskirstyta į 27 (arba 28 pirmojoje redakcijoje) trumpus numerius, tapo pagrindine koncertine forma, pirmą kartą atlikta 1923 m. gruodžio 2 d. Vinterture (vokiškai) ir 1924 m. kovo 14 d. Paryžiuje (prancūziškai).
Struktūra ir atlikėjai
„Karalius Dovydas“ susideda iš trijų dalių, apimančių Dovydo gyvenimo etapus, remiantis Pirmąja ir Antrąja Samuelio knygomis, Pirmąja Karalių knyga ir Hugenotų psalmių tekstais:
- Pirma dalis: Dovydo jaunystė, pasirinkimas pranašo Samuelio, pergalė prieš Galijotą, kovos su filistinais ir gedulas dėl Sauliaus bei Jonatano mirties.
- Antra dalis: Dovydo karūnavimas ir triumfas, su eteriniais „aleliuja“ chorais.
- Trečia dalis: Dovydo karaliavimas, nuodėmė su Batšeba, atgaila, sūnaus Absalomo mirtis, Dovydo mirtis ir Saliamono karūnavimas.
Atlikėjai:
- Solistai: Sopranas, altas, tenoras (kartais berniukų sopranas), atliekantys skirtingus vaidmenis, pvz., Dovydą ar pranašus.
- Choras: Mišrus choras (SATB), dažnai dainuojantis antifoniškai arba unisonu, atlieka 15 iš 27 numerių, įskaitant psalmes ir liaudies giesmes.
- Narratorius: Svarbiausia figūra, jungianti scenas kalbamu tekstu, perteikiančiu biblinę istoriją.
- Aktorė: Atlieka trumpą Endoro raganos vaidmenį (12 numeris – „Užkalbėjimo scena“).
- Orkestras:
- 1921 m. versija: Mažas ansamblis (16 muzikantų): 2 fleitos, obojus, 2 klarnetai, fagotas, ragas, 2 trimitai, trombonas, timpanai, perkusija, fortepijonas, harmoniumas, celesta, kontrabosas.
- 1923 m. versija: Pilnas simfoninis orkestras, įskaitant 2 fleitas, 2 obojus, 2 klarnetus, 2 fagotus, 4 ragus, 2 trimitus, 3 trombonus, tūbą, timpanus, perkusiją, vargonus, celestą, arfą ir styginius.
Kūrinys trunka apie 70 minučių, susideda iš 27 trumpų numerių (solo, chorai, instrumentiniai intarpai), sujungtų narratoriaus tekstu.
„Karalius Dovydas“ pasakoja biblinę karaliaus Dovydo istoriją, remdamasis Senojo Testamento tekstais ir Hugenotų psalmių vertimais (Clément Marot ir Théodore de Bèze). Morax libretas sutelkia dėmesį į Dovydo gyvenimo kontrastus: nuo piemens berniuko, nugalėjusio Galijotą, iki karaliaus, susiduriančio su nuodėme (Batšeba), sielvartu (Absalomo mirtis) ir galutiniu atpirkimu. Narratorius veikia kaip pasakotojas, jungiantis epizodus, pvz.:
- Pirma dalis: Dovydo pergalės („Dovydas nugali Galijotą“) ir gedulas („Gedulingas choras dėl Sauliaus ir Jonatano“).
- Antra dalis: Karūnavimas ir šlovė („Alelujų“ chorai).
- Trečia dalis: Nuodėmė ir atgaila (Batšebos epizodas, pašalintas oratorijos versijoje dėl jautrumo), Endoro raganos scena, Dovydo mirtis.
Tekstas, dažniausiai atliekamas prancūziškai, taip pat buvo verstas į vokiečių, anglų ir kitomis kalbomis (pvz., 1929 m. kataloniškai, kaip rodo istoriniai šaltiniai). Istorija pabrėžia Dovydo žmogiškumą – jo dorybes, klaidas ir tikėjimą Dievu.
Muzikos ypatybės
Honegerio „Karalius Dovydas“ išsiskiria eklektišku stiliumi, sujungiančiu XX a. modernizmą su tradiciniais elementais:
- Stiliaus įvairovė: Gregorianikos choralai, barokinės formos (pvz., fugos), džiazo ritmai ir Stravinskio primityvizmo įtaka. Pvz., „Endoro raganos scena“ naudoja Sprechstimme, primenantį Schönbergo išraiškos priemones.
- Neoklasicizmas: Honegeris naudoja psalmių intonacijas ir barokines struktūras, bet modernizuoja jas per disonansus ir netradicinius ritmus.
- Orkestracija: 1921 m. versija yra spalvinga, nepaisant ribotų resursų, su ryškiais vėjo instrumentų ir perkusijos akcentais. 1923 m. versija prideda styginių sodrumą, bet išlaiko originalo charakterį.
- Tematiniai gestai: Pasikartojanti „Alelujų“ tema, ypač antros ir trečios dalies pabaigoje, simbolizuoja viltį ir dvasinį triumfą.
Muzika yra glausta, bet išraiškinga, su trumpais numeriais, kurie greitai keičia nuotaiką – nuo herojiškos (pergalių scenos) iki gedulingos (Sauliaus ir Jonatano rauda).
„Karalius Dovydas“ yra prieinamas kūrinys, tinkantis tiek profesionalams, tiek mėgėjams, dėl trumpų numerių ir paprastos struktūros. Narratoriaus vaidmuo reikalauja išraiškingo deklamavimo, o choras yra kūrinio šerdis, atliekantis psalmes ir liaudies giesmes. Svarbūs įrašai, pvz., Maurice’o Abravanelio su Utah Symphony (1961) ar Danielio Reusso su Ensemble Vocal de Lausanne (2017), pabrėžia kūrinio aiškumą ir entuziazmą.
Palyginti su Lisztą „Kristumi“, „Karalius Dovydas“ yra mažiau meditacinis, bet dramatiškesnis, su ryškesne siužeto linija, primenančia Händelio oratorijas. Kūrinys padėjo Honegeriui išgarsėti ir išlieka reikšmingu XX a. neoklasicizmo pavyzdžiu, demonstruojančiu, kaip biblinė istorija gali būti išreikšta modernia muzikine kalba.
Artūro Honegerio „Karalius Dovydas“ yra unikalus XX a. pradžios kūrinys, sujungiantis biblinę Dovydo istoriją su modernios muzikos įvairove – nuo gregorianikos iki džiazo. Sukurtas per rekordiškai trumpą laiką, jis atspindi kompozitoriaus kūrybinį genialumą ir sugebėjimą dirbti su ribotais resursais. Kaip „simfoninis psalmas“, kūrinys išlieka aktualus dėl savo emocinio gylio, spalvingos orkestracijos ir nesenstančios temos apie žmogiškumą, tikėjimą ir atpirkimą.