Žodis yra kaip pirštas, rodantis į mėnulį.
Žiūrėk į pirštą – prarasi mėnulį.
Tačiau be piršto mėnulio niekada nepastebėtum.
Šita senovinė išmintis ypač gyva zen tradicijoje, kur visos kalbos, paaiškinimai ir net šventi tekstai vertinami kaip pavojingi: jie gali ir rodyti kelią, ir atitraukti nuo jo. Todėl kyla klausimas – ar tiesa išvis gali būti perduota žodžiais?
Kai kas sako: kalba – tai tinklas, o tiesa – paukštis.
Tinklą mes mezgame žodžiais, bet kuo tankesnis tinklas, tuo mažiau erdvės skrydžiui.
Zen meistrai sukūrė keistą, provokuojantį būdą pramušti kalbos ir logikos sieną – kōanus.
Kōanas – tai klausimas ar pasakojimas, kuris neturi racionalaus atsakymo.
Pavyzdžiui:
„Koks tavo veidas prieš gimstant tavo tėvams?“
„Ploti viena ranka – koks garsas?“
Tai nėra mįslės, kurias reikia išspręsti. Tai lyg plaktukai, skirti sudaužyti proto įprastą veikimą.
Per žodį – už žodžio.
Per klausimą – į tylą.
Kiti gi žiūri į kōanus su pašaipa: žodžių žaismė, proto mulkinimas, beprasmybė.
Jei ieškai tiesos kaip aiškaus atsakymo, kōanai atrodo kaip tamsus miškas be tako.
Jei supranti, kad tikslas – susidurti su savo proto riba, jie virsta kelio ženklais naktyje.
Zen suskilęs į du pagrindinius upelius – dvi skirtingas mokyklas.
Rinzai sekėjai renkasi kovą: mokymasis per kōanus, intensyvus protinis „smūgis“ į paslėptą tiesą.
Mokinys gauna kōaną iš meistro, kimba į jį visa siela, mėgina prasimušti pro žodžių šydą.
Tai kelias aštrus kaip kalavijas, be jokių garantijų.
Sōtō sekėjai renkasi tylą: tiesa pasirodo natūraliai, kai atsisėdi be siekio, be tikslo, be kovos.
Šiuolaikinis žodis būtų „gryna buvimo meditacija“, bet zen terminai kalba paprasčiau: tiesiog sėdėti (zazen).
Pasak Sōtō, mėnulį matai ne spoksodamas į pirštą, o nurimus, kai pats tampi dangumi, kuriame mėnulis kyla.
Ir vis dėlto…
Ar žodžiai gali perduoti tiesą?
Galbūt gali tiek pat, kiek skonis gali būti perduotas pasakojimu.
Pasakyti „medus saldus“ – dar nepadaryti, kad kažkas pajustų saldumą.
Pasakyti „Dao yra bekraštis“ – dar nereiškia, kad kažkas pajaus jo bekraštę tylą.
Todėl zen kalba tylėjimu, o kai prabyla – ne tam, kad paaiškintų, bet tam, kad atmuštų nuo įprastų minčių.
Ir galbūt tiesa, galiausiai, nėra kažkas, ką galima perduoti – tai yra kažkas, kuo tampama.