Klausimas, ar Šventoji Dvasia kyla tik iš Tėvo, ar ir iš Sūnaus, yra vienas iš centrinių teologinių ginčų krikščionybės istorijoje, kuris galiausiai prisidėjo prie Rytų ir Vakarų Bažnyčių schizmos 1054 m. Šis ginčas, vadinamas Filioque (lot. „ir iš Sūnaus“) problema, kyla iš Nicos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimo (381 m.) formuluočių skirtumų ir skirtingų teologinių perspektyvų Rytų (ortodoksų) bei Vakarų (katalikų) tradicijose.
Filioque kilmė: Nicos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas
Konstantinopolio susirinkime (381 m.) Nicos tikėjimo išpažinimas buvo išplėstas, įtraukiant aiškią Šventosios Dvasios dieviškumo formulę:
„Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį, gaivintoją, kuris iš Tėvo kyla (qui ex Patre procedit), kuris su Tėvu ir Sūnumi garbinamas ir šlovinamas.“
Graikiškas terminas ekporeuetai („kyla“) čia reiškia ontologinį Dvasios kilimą – Jos egzistencijos šaltinį. Susirinkimas aiškiai nurodė, kad Dvasia kyla iš Tėvo, remdamasis Jėzaus žodžiais Evangelijoje pagal Joną: „Kai ateis Guodėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri kyla iš Tėvo, – jis liudys apie mane“ (Jn 15,26). Ši formulė buvo visuotinai priimta tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčiose.
Tačiau Vakarų Bažnyčia, ypač nuo VI a., pradėjo pridėti žodį Filioque („ir iš Sūnaus“) prie tikėjimo išpažinimo, ypač Ispanijoje, kovojant su arijonizmu. Arijonizmas teigė, kad Sūnus yra žemesnis už Tėvą, tad Filioque buvo įtrauktas, siekiant pabrėžti Sūnaus lygybę su Tėvu – jei Dvasia kyla ir iš Sūnaus, Sūnus yra toks pat dieviškas kaip Tėvas. Ši praktika paplito Vakarų Bažnyčioje, o 1014 m. popiežius Benediktas VIII oficialiai įtraukė Filioque į Romos liturgiją per imperatoriaus Henriko II karūnavimą.
Rytų Bažnyčia šį papildymą laikė neteisėtu ir teologiškai klaidingu, nes jis nebuvo patvirtintas visuotiniame susirinkime. Taip prasidėjo Filioque ginčas, kuris tapo vienu iš pagrindinių veiksnių, lėmusių Didžiąją schizmą 1054 m., kai Rytų (ortodoksų) ir Vakarų (katalikų) Bažnyčios galutinai atsiskyrė.
Rytų pozicija: Šventoji Dvasia kyla tik iš Tėvo
Rytų ortodoksų tradicija, remdamasi Kapadokijos Tėvais (Bazilijumi Didžiuoju, Grigaliumi Nazianziečiu ir Grigaliumi Nysiečiu), tvirtai laikosi pozicijos, kad Šventoji Dvasia kyla tik iš Tėvo. Jų argumentai:
- Šventojo Rašto liudijimas: Jėzus aiškiai sako: „Tiesos Dvasia, kuri kyla iš Tėvo“ (Jn 15,26). Rytų teologai pabrėžia, kad Jėzus niekur nemini Sūnaus kaip Dvasios kilimo šaltinio. Šventasis Jonas Damaskietis (VIII a.), paskutinis Bažnyčios Tėvas, rašė:
„Dvasia kyla iš Tėvo kaip iš savo šaltinio (aitia), o per Sūnų Ji yra siunčiama pasauliui. Bet Jos kilimas yra tik iš Tėvo.“ - Tėvas kaip vienintelis šaltinis: Rytų tradicija pabrėžia monarchiją (monarchia) – Tėvas yra vienintelis Trejybės šaltinis. Jei Dvasia kyla ir iš Sūnaus, tai tarsi sukuria du kilimo šaltinius, kas pažeidžia Trejybės vienybę. Šventasis Grigalius Nazianzietis savo „Teologinėse kalbose“ aiškino:
„Tėvas yra pradžia be pradžios, Sūnus gimsta iš Tėvo, Dvasia kyla iš Tėvo. Viskas prasideda iš Tėvo, kad išlaikytume vienybę.“ - Bažnyčios Tradicija: Rytų teologai, tokie kaip šventasis Fotijus Didysis (IX a.), Konstantinopolio patriarchas, griežtai kritikavo Filioque. Fotijus savo traktate „Apie Šventąją Dvasią“ (Mystagogia Spiritus Sancti) teigė, kad Filioque yra erezija, nes keičia visuotinį tikėjimo išpažinimą be susirinkimo sutikimo:
„Pridėti Filioque yra tas pats, kas sakyti, kad yra du dievai – Tėvas ir Sūnus – iš kurių kyla Dvasia. Tai griauna Trejybės vienybę.“
Vakarų pozicija: Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus
Vakarų Bažnyčia, remdamasi šventuoju Augustinu ir vėlesniais teologais, gina Filioque, teigdama, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus kaip iš vieno šaltinio. Jų argumentai:
- Šventojo Rašto liudijimas: Nors Jn 15,26 sako, kad Dvasia kyla iš Tėvo, kitos Rašto vietos rodo Sūnaus vaidmenį Dvasios siuntime, pvz., „Aš atsiųsiu jums Guodėją“ (Jn 16,7). Šventasis Augustinas savo veikale „Apie Trejybę“ (De Trinitate) rašė:
„Dvasia yra Tėvo ir Sūnaus meilės Dvasia. Kaip meilė tarp Tėvo ir Sūnaus, Ji kyla iš abiejų.“
Augustinas pabrėžė, kad Tėvas ir Sūnus yra vienas šaltinis (principium), iš kurio kyla Dvasia. - Trejybės tarpusavio ryšys: Vakarų tradicija akcentuoja Asmenų tarpusavio santykius Trejybėje. Jei Dvasia kyla tik iš Tėvo, Sūnaus ir Dvasios santykis lieka neaiškus. Filioque pabrėžia, kad Sūnus, būdamas vienesminis (homoousios) su Tėvu, taip pat dalyvauja Dvasios kilime. Šventasis Tomas Akvinietis XIII a. savo „Summa Theologiae“ teigė:
„Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus kaip iš vieno šaltinio, nes Tėvas ir Sūnus turi tą pačią esmę ir valią.“ - Arijonizmo prevencija: Vakarų Bažnyčia įvedė Filioque, siekdama pabrėžti Sūnaus dieviškumą prieš arijonizmą, kuris buvo stiprus Ispanijoje (pvz., tarp vestgotų). Jei Dvasia kyla ir iš Sūnaus, tai patvirtina, kad Sūnus yra toks pat dieviškas kaip Tėvas.
Filioque ginčas rodo skirtingus Rytų ir Vakarų teologinius požiūrius:
- Rytų akcentas – Tėvo monarchija: Rytų tradicija pabrėžia Tėvo, kaip vienintelio šaltinio, svarbą, kad išlaikytų Trejybės vienybę. Jie baiminasi, kad Filioque gali sukurti hierarchiją, kur Sūnus tampa „antriniu šaltiniu“, o Dvasia – pavaldžia.
- Vakarų akcentas – Asmenų santykiai: Vakarų tradicija, paveikta Augustino, daugiau dėmesio skiria Asmenų tarpusavio ryšiams. Jie teigia, kad Filioque išryškina meilės ryšį tarp Tėvo ir Sūnaus, o Dvasia yra šios meilės išraiška.
Šventasis Maksimas Išpažinėjas (VII a.), bandęs sutaikyti Rytus ir Vakarus, siūlė kompromisą. Jis aiškino, kad Rytų „kyla iš Tėvo“ ir Vakarų „per Sūnų“ gali būti suderinti:
„Dvasia kyla iš Tėvo per Sūnų – Tėvas yra vienintelis šaltinis, bet Sūnus dalyvauja Jos siuntime.“
Maksimas pabrėžė, kad skirtumas yra daugiau lingvistinis nei teologinis, tačiau jo pastangos nesustabdė schizmos.
Šiandien Filioque išlieka kliūtimi ekumeniniam dialogui tarp katalikų ir ortodoksų, tačiau vyksta bandymai sutaikyti pozicijas. 1995 m. Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos dokumentas „Graikiškos ir lotyniškos tradicijos dėl Šventosios Dvasios kilimo“ pasiūlė, kad Filioque gali būti suprantamas kaip „per Sūnų“ (per Filium), o ne kaip antrasis šaltinis. Ortodoksų teologas Vladimir Lossky kritikavo Filioque, teigdamas, kad jis sumenkina Dvasios vaidmenį, bet kiti, kaip metropolitas Kalistos Ware, siūlo ieškoti bendros kalbos.
Lietuvos kontekste Filioque ginčas buvo aktualus LDK laikais, kai šalyje gyveno ir katalikai, ir ortodoksai. Pavyzdžiui, po 1596 m. Bresto unijos, kai dalis ortodoksų prisijungė prie Romos, Filioque tapo vienu iš ginčytinų klausimų. Tačiau tokie šventieji kaip Vaišvilkas (minimas liepos 6 d.), gyvenęs pagal Rytų tradiciją, ir šventasis Kazimieras (kovo 4 d.), auklėtas katalikiškoje aplinkoje, liudija, kad Trejybės dogma, nepaisant Filioque, buvo bendras tikėjimo pagrindas.
Filioque ginčas rodo, kaip skirtingos teologinės perspektyvos gali praturtinti, bet ir skaldyti Bažnyčią. Rytų tradicija pabrėžia Tėvo kaip šaltinio svarbą, o Vakarų – Asmenų tarpusavio ryšį. Galbūt sprendimas slypi Maksimo Išpažinėjo pasiūlyme: Dvasia kyla iš Tėvo, bet per Sūnų yra siunčiama pasauliui. Šventasis Bazilijus Didysis rašė:
„Trejybėje nėra pavydo – Tėvas duoda viską Sūnui, Sūnus – Dvasiai, o Dvasia grąžina šlovę Tėvui.“
Galutinis atsakymas lieka paslaptis, nes, kaip sakė Grigalius Nazianzietis: „Dievas yra didesnis už mūsų žodžius – mes galime Jį garbinti, bet ne iki galo suprasti.“ Filioque ginčas moko mus nuolankumo ir kviečia ieškoti vienybės, nepaisant skirtumų.