Ar pragare egzistuoja sekmadieniai kaip poilsio diena? Ar ten, kur, pasak tradicijos, viešpatauja kančia, yra vietos atokvėpiui? Nors tema gali atrodyti neįprasta, ji leidžia mums susimąstyti apie poilsio, šventumo ir amžinybės prasmę.
Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK 1035) aprašo pragarą kaip būseną, kurioje sielos, sąmoningai atmetusios Dievo meilę, patiria amžiną atsiskyrimą nuo Jo. Tai vieta ar būsena, kur nėra džiaugsmo, ramybės ar bendrystės. Teologai, tokie kaip šv. Tomas Akvinietis, savo veikale Summa Theologica (II-II, Q. 28) aiškina, kad pragaro kančios yra nuolatinės, nes rodo galutinį sielos pasirinkimą. Šiame kontekste sekmadienis – kaip poilsio ir šventumo diena – pragare neturėtų prasmės, nes ten nėra Dievo šviesos, kurią krikščionys švenčia sekmadienį, prisimindami Jėzaus prisikėlimą.
Popiežius Pranciškus 2018 m. interviu La Repubblica pabrėžė, kad pragaras yra labiau dvasinė tuštuma nei fizinė vieta. Jis sakė: „Pragaras yra širdies būsena, kai žmogus užsisklendžia savyje ir atmeta meilę.“ Jei pragaras yra toks, sekmadieniai ten greičiausiai neišskiriami kaip poilsio diena – visi momentai yra vienodai tolimi nuo Dievo džiaugsmo.
Katalikų tradicijoje sekmadienis yra šventa diena, vadinama „Viešpaties diena“. Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK 2184–2188) moko, kad sekmadienis skirtas Dievo garbinimui, Mišioms, poilsiui ir bendravimui su šeima. Ši diena primena Jėzaus prisikėlimą ir yra džiaugsmo bei atsinaujinimo metas. Tačiau pragare, kur Dievo buvimo nėra, sekmadienio šventumas neegzistuoja. Vietoj poilsio ir šventės ten viešpatauja amžinas atsiskyrimas, kuris, anot teologų, nesuteikia jokios galimybės atokvėpiui.
Literatūra ir menas dažnai vaizduoja pragarą kaip vietą, kur kančia yra nuolatinė. Pavyzdžiui, Dante Alighieri Dieviškojoje komedijoje (1320 m.) aprašo pragarą kaip devynių ratų struktūrą, kur kiekvienas ratas skirtas skirtingoms nuodėmėms. Dantė nemini jokių pertraukų ar poilsio dienų – kančios yra nepertraukiamos. Pavyzdžiui, goduoliai trečiajame rate amžinai stumdo sunkius akmenis, o išdavikai devintajame rate įkalinti lede. Šie vaizdiniai rodo, kad pragaras veikia be sustojimo, be jokios vilties sulaukti „išeiginės“.
C.S. Lewis knygoje Didžiosios skyrybos (1945) pragarą vaizduoja kaip pilką, nykią vietą, kur žmonės yra įstrigę savo egoizme. Jis rašo: „Pragaras yra durys, užrakintos iš vidaus.“ Šioje vizijoje sekmadieniai nebūtų išskirtiniai – kiekviena diena yra vienodai tuščia ir beprasmiška.
Lietuvių folklore pragaras taip pat dažnai minimas, tačiau su švelnesniu atspalviu. Pasakose velnias kartais vaizduojamas kaip lengvai apgaunamas, o pragaras – kaip vieta, kur galima ištrūkti gudrumu. Vis dėlto net ir čia nėra užuominų apie poilsio dienas – pragaras lieka vieta, kur ramybės nėra.
Klausimas gali atrodyti neįprastas, tačiau jis rodo žmogaus norą suvokti amžinybės prasmę ir rasti šviesos net tamsiose temose. Popiežius Pranciškus 2017 m. bendrojoje audiencijoje sakė: „Krikščioniškas džiaugsmas leidžia mums su šypsena žvelgti į gyvenimo klausimus.“ Šis klausimas, nors ir žaismingas, kviečia susimąstyti apie tai, kaip branginame sekmadienius čia, žemėje, ir kodėl poilsis bei šventumas yra Dievo dovana.
Lietuvoje sekmadienis yra ypač svarbus – tai diena, kai šeimos renkasi prie stalo, lanko bažnyčią ar tiesiog ilsisi. Toks klausimas gali būti ir būdas vaikams, pvz., ketvirtokams, smagiai aptarti tikėjimo temas, nes jis jungia humorą su gilesne mintimi.
Remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu, literatūra ir kultūra, greičiausiai ne. Pragaras yra būsena, kur nėra Dievo šviesos, todėl ten neegzistuoja nei poilsis, nei šventė, kurią krikščionys sieja su sekmadieniu. Šis klausimas, nors ir pateiktas su šypsena, primena mums, kaip svarbu vertinti sekmadienius čia, žemėje – dieną, skirtą džiaugsmui, bendrystei ir Dievo garbinimui. Tad kitą sekmadienį, eidami į Mišias ar leisdamiesi laiką su artimaisiais, būkite dėkingi, kad jūsų sekmadienis yra tikra šventė, o ne amžinas „darbo grafikas“.