Verta klausti ne tik kaip atrodė Jėzus, bet ir kodėl žmonės nori tai žinoti. Jėzaus su ilgais plaukais ir barzda įvaizdis peržengė istorinę realybę ir tapo kolektyvinės vaizduotės archetipu. Jo veidas šiandien primena ikonišką atpažinimo ženklą: jei paveiksle matai ilgus plaukus, barzdą, ramias akis – tikėtina, kad protas automatiškai sušunka „Jėzus“.
Tai ne tik religinė vaizduotė, bet ir žmogiškas poreikis įkūnyti dievystę. Dievas, kuris yra bevaidis, lieka tolimas. O Jėzus su veidu tampa artimu, šalia esančiu.
Apie tai, ko nerašo evangelijos: vizualinis tyla
Tyla apie Jėzaus išvaizdą evangelijose – stulbinamai sąmoninga. Antikos literatūroje buvo įprasta aprašyti svarbių veikėjų fizinę išvaizdą, ypač jei ji išskirtinė. Kad evangelistai to sąmoningai nedaro, leidžia manyti, kad jie vengė bet kokios fizinės idealizacijos – Jėzaus šventumas neturi būti painiojamas su „holivudiniu“ patrauklumu.
Kitaip tariant, jo galia nėra veide. Ji sklinda iš žodžio, iš prisilietimo, iš pasiaukojimo.
Ar įmanomas istorinis rekonstravimas?
Moderni antropologija bando atkurti, kaip galėjo atrodyti I amžiaus žydas Galilėjoje, naudodama kaukolių duomenis, genetiką, klimato sąlygas, net mitybos analizę. Viena iš tokių rekonstrukcijų – 2001 m. sukurta britų BBC dokumentikoje, kur Jėzus vaizduojamas kaip tamsaus gymio, trumpo ūgio, garbanotais plaukais ir griežtu žvilgsniu vyras. Jis labiau panašus į žydą iš Hebrono, o ne į florencietį iš Giotto freskos.
Tai nenuvertina religinio įvaizdžio, bet parodo, kad vizualinė atmintis nėra tas pats, kas istorinis veidas.
Barzda – dvasinio autoriteto ženklas?
Barzda antikos kontekste nebuvo tik plaukų klausimas – tai buvo autoriteto, išminties ir tapatybės ženklas. Romėnų pasaulyje filosofai dažnai buvo barzdoti (Sokratas, Epiktetas), kai tuo tarpu kareiviai ir imperatoriai buvo švariai nusiskutę. Tad Jėzaus su barzda vaizdavimas (ypač Bizantijoje) buvo ir antiimperinis gestas – jis nebuvo imperatorius pagal Romos modelį, bet mokytojas pagal dykumos tradiciją.
Jei Jėzus būtų pasirodęs XXI amžiuje, veikiausiai jo išvaizda būtų buvusi pritaikyta mūsų laikų „vizualiniam kodui“ – gal barzda, bet be aureolės, gal su paprastais batais ir susivėlusiais plaukais. Tačiau jo žvilgsnis – tai, kas daugelyje ikonų stipriausia – liktų tas pats: į mus žiūrintis be pasmerkimo, bet ir be iliuzijų.
Skirtingų kultūrų Jėzus – veidas pagal kraują, ne pagal ikoną
Jėzus, nors gimė konkrečioje vietoje ir laike, tapo universaliu asmeniu – ne tautybės, bet žvilgsnio, ne odos spalvos, bet pažado. Įvairios kultūros per šimtmečius vaizdavo Jėzų savaip, įpindamos savo grožio, šventumo ir tapatybės kodus. Šie vaizdiniai dažnai daugiau sako apie tuos, kurie piešė, nei apie tą, kuris buvo nupieštas.
Afrikos Jėzus
Daugelis Afrikos šalių, ypač po kolonializmo laikų, ėmė kurti vietinius Jėzaus atvaizdus – su juoda oda, plačiais bruožais, etniniais rūbais. Tokie paveikslai gimė kaip pasipriešinimas europietiškam baltajam Jėzui, kuris buvo atneštas kartu su svetimomis vertybėmis. Afrikos Jėzus dažnai vaizduojamas tarp žmonių – darbininkas, gydytojas, kaimo mokytojas, šalia skurstančiųjų. Tai ne išaukštintas karalius, bet solidarumo simbolis.
Azijietiškas Jėzus
Azijoje Jėzaus atvaizdas perėmė vietinius estetinius bruožus. Japonų, kinų ir korėjiečių krikščionių mene Jėzus kartais vaizduojamas su švelniais rytietiškais bruožais, ramia veido išraiška, apsirengęs vietiniu stiliumi. Pietų Korėjos krikščioniškajame mene Jėzus neretai vaizduojamas kaip kančios brolis – atpažįstantis istorinį persekiojimą, karus, okupaciją. Tai Jėzus, kuris nebijo kentėti kartu su savo tauta.
Lotynų Amerikos Jėzus
Lotynų Amerikoje Jėzus dažnai vaizduojamas kaip nukryžiuotasis, turintis žemdirbio, indėno ar mestizo bruožus. Šis Jėzus artimas liaudies religingumui – jis prakaituoja, verkia, kraujuoja, vaikšto dulkinomis gatvėmis. Jo širdis plakanti virš altoriaus, jo žvilgsnis – iš liaudies. Lotynų Amerikos teologijoje (ypač išlaisvinimo teologijoje) Jėzus yra neturtėlių gynėjas ir pasipriešinimo prieš priespaudą ženklas.