Aurelijus Augustinas (Aurelius Augustinus, lot. Augustinus Hipponensis), vienas žymiausių krikščionių filosofų ir teologų, savo dialoguose „Apie sielos didybę“ (lot. De quantitate animae) ir „Apie sielos nemirtingumą“ (lot. De immortalitate animae), parašytuose apie 387–388 m., nagrinėja žmogaus sielos prigimtį, jos santykį su kūnu ir Dievu, taip pat jos nemirtingumo klausimą. Šie ankstyvieji Augustino darbai, įtraukti į „Dialogų“ rinkinį, atspindi jo perėjimą iš manichėjiškos ir neoplatoniškos pasaulėžiūros į krikščioniškąją teologiją. Parašyti kaip pokalbiai su mokiniu Evodijumi, jie sujungia filosofinį rigorą su krikščionišku tikėjimu.
- Sielos prigimtis ir jos dieviškasis pagrindas
„Apie sielos didybę“ Augustinas nagrinėja sielos esmę, teigdamas, kad ji yra nemateriali, Dievo sukurta ir atspindi dieviškąją tvarką. Jis rašo: „Siela yra ne kūniška, o dvasinė substancija, kurią Dievas įkvėpė žmogui, kad šis būtų gyvas“ (De quantitate animae, 13). Šioje citatoje Augustinas remiasi krikščioniška kūrimo doktrina, tačiau taip pat pasitelkia neoplatoniškas idėjas, pabrėždamas sielos nematerialumą. Jis teigia, że siela yra artima Dievui, nes jos gebėjimas mąstyti ir suvokti tiesą atspindi dieviškąjį protą. Šis požiūris išryškina religinį sielos matmenį kaip tiltą tarp žmogaus ir Dievo. - Sielos nemirtingumo įrodymas
„Apie sielos nemirtingumą“ Augustinas siekia racionaliai pagrįsti, kad siela yra nemirtinga. Jis teigia, kad siela negali mirti, nes ji yra tiesos buveinė, o tiesa yra amžina. Jis rašo: „Jei siela suvokia tiesą, o tiesa yra nemirtinga, tai ir siela, kuri ją suvokia, turi būti nemirtinga“ (De immortalitate animae, 6). Šioje citatoje matomas Augustino bandymas suderinti filosofinį argumentą su krikščionišku tikėjimu. Jo įrodymai remiasi Platono idėjomis, tačiau pritaikyti krikščioniškajai perspektyvai, kur sielos nemirtingumas yra būtinas išganymo doktrinai. Augustinas pabrėžia, kad sielos nemirtingumas yra Dievo plano dalis, užtikrinanti žmogaus amžinąjį gyvenimą. - Sielos ir kūno santykis
Augustinas nagrinėja sielos ir kūno ryšį, teigdamas, kad siela yra aukštesnė už kūną ir valdo jį. „Apie sielos didybę“ jis rašo: „Siela yra tarsi vairininkas, valdantis kūno laivą, tačiau pati lieka atskira nuo jo“ (De quantitate animae, 33). Ši metafora atskleidžia Augustino požiūrį, kad siela yra dieviškos kilmės ir turi pirmenybę prieš kūną, kuris yra laikinas. Religiniame kontekste šis požiūris pabrėžia žmogaus pašaukimą siekti dvasinių, o ne kūniškų tikslų, nes siela yra ta dalis, kuri išlieka artima Dievui po mirties. - Žmogaus laisvė ir nuodėmės poveikis sielai
Augustinas aptaria, kaip siela, būdama laisva, gali pasirinkti gėrį arba blogį, o nuodėmė ją suteršia. Jis rašo: „Siela, nukreipta į Dievą, randa savo tikrąją didybę, tačiau, pasukusi į kūniškus geismus, ji menkėja“ (De quantitate animae, 76). Šioje citatoje Augustinas išryškina krikščioniškąją nuodėmės sampratą, teigdamas, kad siela išlieka didi tik tada, kai orientuojasi į Dievą. Nuodėmė, kaip laisvos valios pasekmė, atitolina sielą nuo jos dieviškosios prigimties, tačiau Dievo malonė gali ją atkurti. Ši mintis pateikia Augustino teologiją, kurią jis vėliau plėtos savo darbuose apie malonę ir išganymą. - Sielos kelionė į Dievą
Augustinas mato sielą kaip keliautoją, ieškančią Dievo. „Apie sielos didybę“ jis rašo: „Sielos didybė matuojama ne erdve, o jos gebėjimu mylėti ir pažinti Dievą“ (De quantitate animae, 68). Ši citata pabrėžia, kad tikrasis sielos tikslas yra ne žemiški pasiekimai, o dvasinis artėjimas prie Dievo per meilę ir tiesos ieškojimą. Augustinas sujungia neoplatonišką idėją apie sielos kilimą į dieviškąją sferą su krikščionišku tikėjimu, kad Dievas yra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas. Šis požiūris daro dialogus ypač religinius, nes siela tampa žmogaus ryšio su amžinybe simboliu.
„Apie sielos didybę“ ir „Apie sielos nemirtingumą“ yra unikalūs tuo, kad jie rodo Augustino intelektualinę kelionę, kai jis dar tik formavo savo krikščioniškąją pasaulėžiūrą. Dialogų forma, primenanti Platono darbus, leidžia skaitytojui įsitraukti į gyvą diskusiją, kurioje Evodijaus klausimai atspindi universalius žmogaus rūpesčius. Augustino mintys apie sielos nemirtingumą primena senovės egiptiečių tikėjimą sielos kelione po mirties, tačiau jis šią idėją perpina krikščioniškuoju išganymo pažadu. Jo argumentai apie sielos didybę ir jos ryšį su Dievu išlieka aktualūs, nes kelia klausimus apie žmogaus prigimtį ir tikslą. Šie dialogai kviečia skaitytoją ne tik racionaliai mąstyti apie sielą, bet ir kontempliuoti savo dvasinį pašaukimą Dievo akivaizdoje.