Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas), XX a. prancūzų filosofas, savo knygoje „Apie Dievą, ateinantį į mąstymą“ (pranc. De Dieu qui vient à l’idée), išleistoje 1982 m. ir lietuviškai publikuotoje 2001 m., pateikia gilų filosofinį ir fenomenologinį religijos tyrimą. Šis darbas atspindi Levinaso etinę filosofiją, kuri pabrėžia atsakomybę už kitą žmogų kaip pagrindinę žmogaus egzistencijos prasmę. Levinas religiją supranta ne per tradicines teologines doktrinas, o kaip etinį santykį, kuriame Dievas atsiskleidžia per kito žmogaus veidą.
- Dievas kaip transcendencija per kitą
Levinas teigia, kad Dievas nėra tiesiogiai pasiekiamas per metafizinius apmąstymus, o atsiskleidžia per etinį santykį su kitu žmogumi. Jis rašo: „Dievas ateina į mąstymą ne kaip objektas, o kaip kito veidas, kuris reikalauja mano atsakomybės“ (II skyrius). Šioje citatoje Levinas pabrėžia, kad religinė patirtis kyla ne iš abstrakčių teologinių koncepcijų, o iš konkretaus susitikimo su kitu, kurio kančia ar poreikiai įpareigoja veikti. Ši idėja radikaliai skiriasi nuo tradicinės Vakarų teologijos, nes Dievas čia nėra būtis, o veikiau etinio santykio galimybė, išbūnama per atsakomybę. - Etika kaip pirminė religija
Levinas tvirtina, kad etika yra „pirmoji filosofija“, o religija yra neatsiejama nuo etinio santykio. Jis rašo: „Religija yra ne tikėjimas dogmomis, bet begalinė atsakomybė už kitą, kuri man primeta pareigą anksčiau nei aš pats save suvokiu“ (IV skyrius). Šioje citatoje jis išryškina savo požiūrį, kad tikrasis religinis gyvenimas yra ne ritualai ar doktrinos, o besąlygiškas atsidavimas kito gerovei. Levinas remiasi žydų bibline tradicija, ypač pranašų mokymu apie teisingumą, tačiau šią idėją universalizuoja, siūlydamas, kad etika yra religinės patirties pagrindas visiems žmonėms. - Dievo pėdsakas ir neapčiuopiamumas
Levinas vartoja „pėdsako“ (pranc. trace) sąvoką, apibūdindamas Dievo buvimą, kuris niekada nėra tiesioginis, o tik netiesiogiai jaučiamas per kitą. Jis rašo: „Dievas palieka pėdsaką kito veide, bet pats lieka neapčiuopiamas, traukdamasis iš bet kokios reprezentacijos“ (III skyrius). Šioje citatoje Levinas atskleidžia savo apofatinį požiūrį į Dievą, kuris artimas žydų teologijos tradicijai, vengiančiai antropomorfinių Dievo vaizdinių. Dievas, anot Levinaso, yra ne objektas, kurį galima pažinti, o horizonte, kuris atsiveria per etinį įsipareigojimą kitam, taip išlaikydamas savo transcendenciją. - Atsakomybės ir kančios religinis matmuo
Levinas nagrinėja kančią kaip religinės patirties dalį, teigdamas, kad kito žmogaus kančia įpareigoja mus veikti Dievo vardu. Jis rašo: „Kito kančia yra mano šaukimas, per kurį Dievas man kalba, reikalaudamas ne kontempliacijos, o veiksmo“ (V skyrius). Ši citata pabrėžia Levinaso įsitikinimą, kad religija yra praktinė, orientuota į teisingumo ir gailestingumo įgyvendinimą. Jo filosofija, paveikta Holokausto patirties ir žydų tremties istorijos, pabrėžia, kad Dievas atsiskleidžia ne per triumfą, o per silpnųjų ir kenčiančiųjų gynimą. - Tradicinės teologijos kritika
Levinas skeptiškai vertina tradicinę metafizinę teologiją, kuri siekia apibrėžti Dievą kaip būtybę ar esybę. Jis rašo: „Dievas nėra būtis, kurią galima suvokti ar aprašyti; jis yra už bet kokios ontologijos, atsiskleidžiantis tik per etinį reikalavimą“ (I skyrius). Šioje citatoje Levinas meta iššūkį Vakarų filosofijos bandymams įsprausti Dievą į racionalias kategorijas, siūlydamas, kad Dievas yra už būties ribų (au-delà de l’être). Šis požiūris atspindi jo dialogą su Martinu Heideggeriu ir kitais fenomenologais, tačiau Levinas nukreipia dėmesį nuo egzistencinio savęs suvokimo į etinį santykį su kitu.
„Apie Dievą, ateinantį į mąstymą“ yra unikalus kūrinys, nes jis religiją interpretuoja kaip etinį, o ne teologinį ar metafizinį reiškinį. Levinaso filosofija, persmelkta žydų minties ir Biblijos etoso, primena pranašo Izaijo šauksmą rūpintis našlaitėmis ir našlėmis, tačiau jis šią idėją perkelia į modernų kontekstą, kur etika tampa universaliu religinio gyvenimo pagrindu. Jo mintys apie Dievo pėdsaką ir atsakomybę už kitą išlieka aktualios, nes jos kviečia permąstyti religiją kaip įsipareigojimą žmogui ir pasauliui. Levinaso darbas, tarsi meditacija apie žmogaus trapumą ir dieviškąjį šauksmą, skatina skaitytoją ne tik mąstyti, bet ir veikti, atsiliepiant į kito žmogaus poreikius kaip į Dievo balsą.