Apaštalas Jonas, vienas iš dvylikos Jėzaus mokinių, užima ypatingą vietą tiek Evangelijose, tiek krikščionių dvasinėje tradicijoje. Jis ne tik buvo liudininkas svarbiausių Jėzaus gyvenimo įvykių, bet ir tapo meilės, dvasinės gelmės bei teologinio mąstymo pradininku. Jo asmenybė, raštai ir palikimas iki šiol kelia diskusijų ir įkvėpimo.
Jonas, Zebediejaus ir Salomės sūnus, buvo kilęs iš Galilėjos žvejų šeimos. Kartu su broliu Jokūbu jis dirbo žveju prie Genezareto ežero, kol buvo pašauktas Jėzaus. Įdomu tai, kad Jonas pirmą kartą susitiko Jėzų dar prieš oficialų pašaukimą – jis buvo Jono Krikštytojo mokinys ir iš jo išgirdo žodžius: „Štai Dievo Avinėlis!“ (Jn 1, 36). Tai pabrėžia jo ieškančią širdį ir jautrumą dvasiniams pokyčiams.
Jonas buvo vienas iš trijų artimiausių Jėzaus mokinių (kartu su Petru ir Jokūbu), kurie dalyvavo epizoduose, nepasiekusiems kitų mokinių akims:
- Taboro kalno atsimainymas – Jonas matė Jėzų švytintį dieviška šviesa, o tai pabrėžia jo vaidmenį kaip dieviškosios šviesos liudininko.
- Jauro dukters prikėlimas – šis stebuklas parodė, kad Jėzus yra gyvenimo Viešpats, o Jonas buvo vienintelis apaštalas, kuris tai matė iš arti.
- Getsemanės sielvarto malda – čia Jonas pamatė žmogaus Jėzų, besikovąjantį su likimo sunkumu, kas vėliau atsispindėjo jo Evangelijoje (ypač Jėzaus žodžiuose: „Mano siela labai liūdna“ – Jn 12, 27).
Kryžiaus kelyje Jonas buvo vienintelis apaštalas, kuris išdrįso stovėti po kryžiumi. Jėzaus žodžiai jam – „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 27) – tapo ne tik asmeniniu pavedimu, bet ir simboline Bažnyčios ir Marijos sąjungos metafora. Tradicija teigia, kad Jonas rūpinosi Marija Efese iki jos mirties, o tai pabrėžia jo ištikimybę ir šeiminį šilumą.
Jonui priskiriami keli Naujojo Testamento raštai, kurie atskleidžia gilią dvasinę įžvalgą:
- Evangelija pagal Joną – skirtingai nuo sinoptinių Evangelijų, čia pabrėžiamas Kristaus dieviškumas („Aš ir Tėvas esame viena“ – Jn 10, 30) ir meilės filosofija („Įsakymą naują duodu jums – mylėkite vieni kitus“ – Jn 13, 34).
- Trys Jono laiškai – jose rašoma apie krikščionių bendrijos svarbą ir kovą su klaidamoksliais.
- Apreiškimo knyga (Apokalipsė) – nors autorystė diskutuotina, tradicija ją sieja su Jonu, kuris Patmo saloje matė vizijas apie Bažnyčios likimą.
Istorinė įtaka ir palikimas
- Ilgaamžiškumas: Jonas mirė apie 100 m. Efese, būdamas vienintelis apaštalas, kuris neišgyveno kankinio mirties. Tai simboliška – jo mokymas buvo ne kraujo, o meilės liudijimas.
- Meninė įtaka: Jonas dažnai vaizduojamas su ereliu (simbolis aukščiausios dvasinės tiesos), rašantis Evangeliją arba laikantis nuodėmingąją taure (nuoroda į Mk 10, 38–39).
- Mistinė tradicija: Rytų krikščionys Jonas laikomas kontempliacijos ir vidinio šviesos pažinimo pavyzdžiu.
Jonas parodo, kad tikėjimas gali būti ir uolumas (kaip „žaibo sūnaus“ jaunystėje), ir meilės kupinas brandos kelias. Jo žodžiai „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8) tampa atrama šiuolaikiniams žmonėms, ieškantiems prasmės ir autentiškos dvasinės patirties.