Anglikonų ordinacijos priesaika susiformavo XVI amžiuje, kai Anglijos Bažnyčia, valdant karaliui Henrikui VIII, atsiskyrė nuo Romos Katalikų Bažnyčios. 1550 metais pirmą kartą buvo išleista „The Ordinal“ – apeigynas, nustatantis kunigų ir vyskupų šventimų tvarką. Vėliau priesaikos tekstai buvo įtraukti į „Book of Common Prayer“ (Bendrųjų maldų knygą), kuri iki šiol yra pagrindinis anglikonų liturginis tekstas.
Priesaiką taria būsimieji dvasininkai – diakonai, kunigai ir vyskupai – per ordinacijos apeigas. Jie įsipareigoja ištikimai skelbti Dievo žodį, teikti sakramentus, vadovauti bendruomenei ir laikytis Šventojo Rašto bei Bažnyčios mokymo.
Sąmoningas ordinacijos priesaikos sulaužymas, pavyzdžiui, mokymo klaidos, moraliniai nusižengimai ar atsisakymas vykdyti dvasinę tarnystę, gali lemti dvasininko suspendavimą arba pašalinimą iš kunigystės. Anglikonų tradicijoje sprendimus priima vyskupas ar bažnytinis teismas. Tačiau visų pirma tikima Dievo gailestingumu ir galimybe atgailauti bei grįžti į tarnystę, jei įmanoma.
Ordinacijos priesaikos forma ir turinys per šimtmečius keitėsi nedaug. Nuo pat reformacijos laikų išliko esminiai įsipareigojimai Šventajam Raštui, Bažnyčios tradicijai ir ganytojiškai atsakomybei. 1662 metų „Book of Common Prayer“ versija tapo klasikinė ir iki šiol yra daugelio Anglikonų bendruomenių pagrindas.
Priesaikos tekstas (pavyzdys)
“Ar tikrai tiki, kad esi pašauktas Dievo, per Jo Bažnyčią, į šventąją tarnystę?”
Atsakymas: „Tikiu.“
“Ar pažadi ištikimai skelbti Evangeliją, teikti sakramentus ir rūpintis Dievo tauta pagal Bažnyčios įsakymus ir Kristaus mokymą?”
Atsakymas: „Pažadu, Dievui padedant.“
“Ar būsi klusnus savo vyskupui ir jo įpėdiniams visame, kas teisėta ir dera?”
Atsakymas: „Pažadu.“
Šie įžadai liudija dvasininko pasiryžimą tarnauti Dievui, Bažnyčiai ir bendruomenei su ištikimybe ir pagarba. Jie išreiškia atsakomybę ne tik už doktriną, bet ir už tikinčiųjų dvasinę gerovę.