Andajas (arba Andajus) buvo vienas iš senovės lietuvių dievų, minimas istoriniuose šaltiniuose kaip baltų mitologijos dvasinis veikėjas. Jo vardas pirmą kartą užfiksuotas Petro Dusburgiečio kronikoje XIV amžiuje. Šis dievas dažnai interpretuojamas kaip susijęs su vaisingumu, žemės derlingumu ar gamtos ritmais, nors tikslus jo vaidmuo ir garbinimo pobūdis nėra iki galo aiškus, nes išliko labai nedaug tiesioginių šaltinių apie jo kultą.
Petro Dusburgiečio kronikoje Andajas minimas kartu su kitais lietuvių dievais – Perkūnu, Teliaveliu ir Patrimpu. Tai rodo, kad jis buvo viena iš svarbių dieviškųjų figūrų lietuvių panteone. Kronikoje rašoma, kad lietuviai garbino daugybę dievų, tikėdami jų įtaka kasdieniam gyvenimui, gamtai ir žmogaus likimui. Andajas galėjo būti susijęs su derliaus gausa arba globoti tam tikrus bendruomenės poreikius, tačiau jo funkcijos aprašytos fragmentiškai, o daug interpretacijų yra spėjimai, paremti vėlesnėmis etnografinėmis studijomis ir lyginamąja mitologija.
Kai kurie mitologijos tyrėjai, remdamiesi jo vardo etimologija, spėja, kad Andajas galėjo būti siejamas su gimimu ar nauja pradžia. Šis aiškinimas remiasi hipoteze, kad „And-” šaknis gali turėti sąsajų su gimimo ar atsiradimo reikšme. Kiti tyrėjai jį sieja su žemės kultu arba vaisingumu, nes baltų religijoje dievai dažnai buvo susiję su gamta ir jos ciklais.
Andajo kultas galėjo būti susijęs su ritualais, kurie buvo skirti užtikrinti derlių, bendruomenės gerovę ar apsaugą nuo nelaimių. Tokie ritualai senovės baltų kultūroje dažnai būdavo atliekami gamtoje – šventuose miškuose, prie akmenų, upių ar kitų vietų, laikomų dievų buveine. Kadangi lietuvių mitologijos šaltiniai fragmentiški, sunku tiksliai nustatyti, kaip Andajui buvo meldžiamasi ar kokios aukos jam buvo skirtos.
Vėliau, plintant krikščionybei, daug senovės dievų vardų buvo užmiršti arba jų reikšmės pakito. Andajas, kaip ir daugelis kitų baltų dievų, nebuvo integruotas į krikščioniškąją tradiciją, todėl jo kultas pamažu išnyko. Tačiau jo vardas išliko kaip liudijimas apie senovės baltų dvasinį pasaulį, kuris buvo glaudžiai susijęs su gamta, žmogaus gyvenimo ciklais ir dvasine harmonija.
Nors tiesioginių liudijimų apie Andajo funkcijas ir garbinimą nėra daug, jis išlieka svarbi dalis baltų mitologijos istorijos ir religinių tradicijų rekonstrukcijos. Jo paminėjimas istorinėse kronikose skatina apmąstyti senovės lietuvių tikėjimą, kuris buvo turtingas dievų, dvasinių galių ir gamtos jėgų supratimu. Šiame kontekste Andajas tampa ne tik mitologiniu veikėju, bet ir simboliu, atspindinčiu senovės žmonių ryšį su pasauliu ir jų dvasinį požiūrį į gyvenimą.