„Ana al-Haqq“ (arab. „Aš esu Tiesa“) yra garsus posakis, priskiriamas IX–X a. sufijų mistikui Mansur al-Hallaj (858–922 m.), vienam kontroversiškiausių islamo dvasinių mokytojų. Sufizmo kontekste šis teiginys, ištartas dvasinės ekstazės būsenoje, reiškia mistinę žmogaus sielos vienybę su Dievu (Allah), kuris Korane vadinamas „al-Haqq“ – „Tiesa“ arba „Tikrovė“. Al-Hallaj tikėjo, kad per visišką savęs atsižadėjimą (fana) ir atsidavimą Dievui žmogus gali patirti vienybę su dieviškąja esybe, tapdamas Dievo valios atspindžiu.
Teiginys „Ana al-Haqq“ sukėlė didžiulę kontroversiją viduramžių islamo pasaulyje. Ortodoksiniai islamo teologai, ypač bagdado mokyklų teisės žinovai (ulama), šią frazę interpretavo kaip Mansur al-Hallaj pretenziją prilygti save Dievui. Pagal islamo monoteizmo (tawhid) doktriną, joks žmogus negali tapatintis su Dievu, todėl tokia mąstysena buvo laikoma sunkia šventvagyste (širk). Kiti teologai, ypač sufijai, teigė, kad Al-Hallaj žodžiai buvo ne pretenzija, o dvasinės ekstazės metu ištartas mistinis išgyvenimas, reiškiantis visišką savęs sunaikinimą Dievo valioje (fana).
Nepaisant kai kurių dvasinių lyderių bandymų jį ginti, Bagdado valdžia, spaudžiama ortodoksinių teologų ir politiškai jautrios Abbasidų kalifato situacijos, nusprendė jį nuteisti. Teigiama, kad valdžia bijojo, jog Al-Hallaj mokymai gali paskatinti socialinius neramumus arba sukelti maištus, nes jis palaikė ir socialiai nuskriaustuosius.
Mansur al-Hallaj buvo įkalintas 8 metus. Galiausiai 922 m. buvo paskirta mirties bausmė. Jo kankinimo ir egzekucijos aprašymas tapo legendiniu sufijų pasaulyje:
- Pirmiausia jam buvo nukirstos rankos ir kojos.
- Tuomet jis buvo nukryžiuotas Bagdado viešoje aikštėje.
- Galiausiai galva buvo nukirsta.
- Jo kūnas buvo sudegintas, o pelenai išbarstyti į Tigro upę, kad neliktų jokių relikvijų.
Egzekucijos įsakymą patvirtino Abbasidų kalifas al-Muqtadir.
Nepaisant šios žiaurios mirties, Al-Hallaj tapo ne šventvagiškos erezijos simboliu, kaip siekė jo kaltintojai, bet dvasinio pasiaukojimo ir Dievo meilės idealu. Vėlesni mistikai, tokie kaip Jalal ad-Din Rumi ir Ibn Arabi, jo kankinystę laikė aukščiausia dvasinės vienybės su Dievu išraiška. Sufijų tradicijoje Al-Hallaj figūra išliko kaip įkvėpimo šaltinis ieškantiems tiesos, net jei už tai tenka sumokėti didžiausią kainą.
Kaip sufijų mistikas Mansur al-Hallaj teigė „Ana al-Haqq“ siekdamas perteikti vienybę su dieviškuoju pradu, taip ir krikščionių tradicijoje arkivyskupai dažnai laikomi tarpininkais tarp dieviškumo ir bendruomenės. Viduramžiais kai kurie arkivyskupai ne tik vadovavo bažnyčioms, bet ir kūrė teisės normas, kurios formavo ištisų tautų moralinius pamatus. Pavyzdžiui, Kenterberio arkivyskupas Thomas Becket XII a. Anglijoje tapo kankiniu, nes gynė Bažnyčios teises prieš karaliaus valdžią. Jo likimas primena dvasinės drąsos ir aukos simbolius, kurie sieja tiek islamo, tiek krikščionių mąstytojus.