Mircea Eliade knyga, lietuviškai pavadinta „Amžinojo sugrįžimo mitas“, originalo kalba prancūzų – „Le Mythe de l’éternel retour“, yra vienas svarbiausių religijotyrininko darbų, nagrinėjančių archajiškų visuomenių religinę pasaulėžiūrą. Autorius, Mircea Eliade (rumunų kilmės, pranc. Mircea Eliade), 1949 m. išleistoje knygoje analizuoja, kaip mitai ir ritualai formuoja šventą laiką ir erdvę, leidžiančius žmogui išgyventi kosminę tvarką.
Eliade teigia, kad religija archajiškose visuomenėse yra ne tik tikėjimų sistema, bet ir būdas struktūrizuoti tikrovę per mitus ir ritualus. Jo pagrindinė idėja – „amžinasis sugrįžimas“, kuris reiškia, kad šventi ritualai atkuria mitinį laiką, kai pasaulis buvo sukurtas dievų. „Per ritualą žmogus sugrįžta į šventą pradžios laiką, kuriame atsinaujina kosmosas,“ – rašo Eliade. Religija, anot jo, leidžia žmogui įveikti linijinį laiką ir patirti amžinybę, taip suteikdama gyvenimui prasmę ir tvarką.
Pagrindiniai klausimai, kuriuos Eliade nagrinėja knygoje, susiję su religija, apima šiuos aspektus:
- Mitinio laiko ir profaniško laiko skirtumai. Eliade skiria šventą laiką, kuris yra cikliškas ir amžinas, nuo kasdienio, linijinio laiko. „Archajiškas žmogus gyvena dviejuose laikuose: profaniškame, kuris yra chaotiškas, ir šventame, kuris atkuria dievišką tvarką,“ – teigia jis. Ritualai, tokie kaip Naujųjų metų šventės, leidžia žmogui „nustatyti laiką iš naujo“ ir atkurti kosminę harmoniją.
- Mito kaip religinės tikrovės pagrindas. Eliade pabrėžia, kad mitai nėra išgalvotos istorijos, bet šventos tiesos, atskleidžiančios pasaulio sukūrimo modelį. „Mitas pasakoja, kaip pasaulis atsirado, ir suteikia žmogui elgesio pavyzdį,“ – rašo jis. Pavyzdžiui, kosmogoniniai mitai apie pasaulio pradžią tampa pagrindu ritualams, kurie atkuria šią pradžią.
- Šventos erdvės reikšmė. Eliade teigia, kad religinis žmogus suvokia erdvę kaip nevienalytę: yra šventos vietos (šventyklos, kalnai) ir profaniškos. „Šventa erdvė yra pasaulio centras, kuriame žmogus susitinka su dieviškumu,“ – rašo jis. Šventvietės, tokios kaip axis mundi (pasaulio ašis), leidžia žmogui pajusti ryšį su kosmosu.
- Modernus žmogus ir religijos praradimas. Eliade pastebi, kad šiuolaikinis žmogus, gyvenantis sekuliarizuotoje visuomenėje, prarado ryšį su šventu laiku. „Modernus žmogus gyvena tik profaniškame laike, todėl jo gyvenimas neturi kosminės prasmės,“ – teigia jis. Tačiau Eliade įžvelgia mitinio mąstymo pėdsakų net sekuliariose veiklose, pavyzdžiui, šventėse ar mene.
Eliade taip pat nagrinėja, kaip archajiškos visuomenės per ritualus įveikia chaosą ir atkuria tvarką. Pavyzdžiui, jis aprašo, kaip Naujųjų metų ritualai simbolizuoja pasaulio atkūrimą, sunaikinant senąjį chaosą. „Kiekvienas ritualas yra kova prieš chaosą, atkurianti dievišką tvarką,“ – rašo jis. Ši idėja pabrėžia religijos kaip kosminės struktūros kūrėjos vaidmenį.
Įdomus istorinis kontekstas: Eliade rašė šią knygą po Antrojo pasaulinio karo, kai Vakarų visuomenė buvo sukrėsta ir ieškojo naujų prasmės šaltinių. Jo darbą inspiravo ne tik akademinis religijų tyrinėjimas, bet ir asmeninė patirtis Rumunijoje, kur jis stebėjo kaimo bendruomenių ritualus. Eliade, būdamas rumunų kilmės, taip pat buvo paveiktas ortodoksų krikščionybės, tačiau savo darbuose siekė universalaus religinio patyrimo supratimo. Jo knyga sukėlė diskusijas tarp antropologų ir religijotyrininkų, nes kai kurie kritikai teigė, kad jis pernelyg romantizuoja archajišką religiją.
Eliade požiūris į religiją yra unikalus tuo, kad jis pabrėžia ne dogmas ar institucijas, o žmogaus siekį transcenduoti kasdienybę ir susijungti su šventumu. Jis kritikuoja modernų sekuliarizmą, kuris, jo manymu, atima iš žmogaus galimybę patirti kosminę prasmę. „Religinis žmogus gyvena tam, kad pakiltų virš profaniškos egzistencijos,“ – teigia Eliade, kviesdamas skaitytojus permąstyti savo santykį su laiku ir erdve.
„Amžinojo sugrįžimo mitas“ yra kvietimas suprasti religiją kaip žmogaus bandymą įprasminti savo egzistenciją per mitus ir ritualus. Eliade klausimai apie švento ir profaniško laiko skirtumus, mito reikšmę ir modernaus žmogaus dvasinį vakuumą skatina gilintis į religinio patyrimo esmę. Ši knyga lieka aktuali tiems, kurie domisi, kaip religija formuoja žmogaus pasaulėžiūrą ir kaip jos pėdsakai išlieka net sekuliarizuotame pasaulyje.