Aminadabas – tai Biblijoje minimas asmuo, kurio vardas hebrajiškai reiškia „mano tautos giminaitis“ arba „mano tauta yra dosni“. Nors pats vardas nėra dažnas ir dažniausiai aptinkamas genealoginiuose sąrašuose, vėliau jis įgauna ir simbolinę reikšmę, ypač krikščioniškoje mistikoje. Šventasis Kryžiaus Jonas – garsus ispanų mistikas ir karmelitas – panaudoja Aminadabo vardą savo kūrinyje „Dvasinis giedojimas“ (Cántico espiritual), suteikdamas jam mistinę prasmę. Dėl to šis vardas įgyja platesnį dvasinį turinį, peržengiantį vien istorinį ar biblijinį kontekstą.
Biblijoje Aminadabas minimas kelis kartus, daugiausia kaip kilmingos giminės atstovas. Jis buvo Nahšono tėvas, kuris pats buvo Judo giminės vadas Izraelio tautos kelionės per dykumą metu. Taip pat jis buvo Eleazaro, vyriausiojo kunigo, uošvis. Tai rodo, kad Aminadabas priklausė garbingai giminei, artimai šventovei ir Dievo tarnystei. Tačiau Biblijoje jis nepasižymi jokiais ypatingais darbais ar asmeniškais veiksmais – jo reikšmė yra labiau genealoginė nei naratyvinė.
Tačiau šv. Kryžiaus Jonas suteikia šiam vardui mistinį krūvį. „Dvasinio giedojimo“ 35 strofoje jis rašo: „Ten Aminadabas bėgo pro šalį.“ Šis fragmentas simbolizuoja dvasinį lūžį – momentą, kai siela, pagauta meilės ekstazės, pasiekia tokią vienybės su Dievu būseną, kur visi buvę sielos „sargai“, t. y. juslės, mintys, žemiškas pažinimas, pasitraukia. Aminadabas šiuo atveju tampa simboliu viso to, kas žmogiška, natūralu ir ribota, – visa tai turi pasitraukti, kai siela perkeista dieviškosios meilės.
Šv. Kryžiaus Jonas paaiškina, kad Aminadabas čia simbolizuoja „kūniškąjį žmogų“, kuris nesugeba ištverti dieviškosios šviesos perkeitimo ir turi pasitraukti, kai siela pasiekia vienybę su Dievu. Tai vidinis pasitraukimas, kuomet žmogaus senasis „aš“ pasitraukia, o dvasinis žmogus pradeda gyventi Dievu. Šis momentas yra tiek maloningas, tiek pavojingas – jame slypi visiško perkeitimo jėga.
Įdomu tai, kad šis įvaizdis turi sąsajų ir su kitomis dvasinėmis tradicijomis. Pavyzdžiui, viduramžių mistikai dažnai kalba apie būtinybę palikti juslinį pasaulį, kad pasiektum dievišką tiesą. Aminadabas šiuo atveju tampa tarsi ribine figūra – tas, kuris priklauso senajai tvarkai ir turi pasitraukti, kai įžengiama į naują, dvasinę būseną.
Nors Lietuvoje vardas Aminadabas neturi tiesioginių kultūrinių ar geografinių sąsajų, pats jo simbolis gali būti artimas kiekvienam, kuris patyrė vidinį virsmą. Kiekvienas dvasinis augimas reikalauja, kad „Aminadabas“ – sena, žemiška, savanaudiška prigimtis – pasitrauktų. Ir tik tada galima iš tikrųjų įeiti į Dievo pažinimo slėpinį, kur, kaip rašo šv. Kryžiaus Jonas, „siela mato save Dievo akimis – ir ji tampa Dievu per dalyvavimą“.
Todėl Aminadabas tampa simboliu – tarsi šešėliu, kurį reikia palikti, kad pasiektume šviesą. Ir kai žmogus patiria Dievo artumą, visas pasaulis – jo jausmai, įpročiai, net protas – tarsi pasitraukia. Tada, kaip mistiniame matyme, „Aminadabas bėga pro šalį“ – ir įvyksta tai, ko siela troško nuo pat pradžių: būti viena su Meile.
Citatos Biblijoje
1. Išėjimo knyga 6, 23 (Iš 6,23):
„Aaronas vedė Aminadabo dukterį Elišebą, Nahšono seserį, kuri jam pagimdė Nadabą, Abihuą, Eleazarą ir Itamarą.“
Komentaras: Šioje vietoje Aminadabas minimas kaip Eleazaro uošvis ir Nahšono tėvas. Tai rodo, kad jis priklauso Judo giminei, iš kurios kilo karaliai ir vėliau Mesijas.
2. Skaičių knyga 1,7 (Sk 1,7):
„Iš Judo giminės – Nahšonas, Aminadabo sūnus.“
Komentaras: Čia Aminadabas įvardijamas kaip Nahšono tėvas. Nahšonas buvo vienas iš Izraelio giminės vadų per kelionę dykuma.
3. Rūtos knyga 4,20 (Rut 4,20):
„Aminadabas gimdė Nahšoną, o Nahšonas – Salmoną.“
Komentaras: Ši genealogija veda prie Dovydo ir galiausiai – prie Jėzaus. Aminadabas yra svarbi grandis Mesijo kilmės grandinėje.
4. Evangelija pagal Matą 1,4 (Mt 1,4):
„Aramas gimdė Aminadabą, Aminadabas gimdė Nahšoną, o Nahšonas gimdė Salmoną.“
Komentaras: Tai Naujojo Testamento geneologija, parodanti, kad Aminadabas yra vienas iš Jėzaus protėvių pagal kūną. Nors jis nėra minimas kaip veiklus veikėjas, jo vardas įrašytas amžiams kaip dalis Dievo išgelbėjimo plano.
5. Pirmoji Kronikų knyga 2,10 (1 Kr 2,10):
„Aminadabas gimdė Nahšoną, Judo sūnų, kuris buvo Izraelio vaikų vadas.“
Komentaras: Dar kartą patvirtinama Aminadabo vieta tarp Judo giminės ir vado pozicijoje esančių asmenų genealogijos.