Alavitų bendruomenė išsivystė iš islamiškos tradicijos, tačiau jų dvasinėje sistemoje aptinkama mistikos ir filosofijos apmąstymų. Kai kurie mokslininkai mano, kad Alio, pranašo Muhammado pusbrolio ir žento, reikšmė Alavitų mokyme yra esminė. Kartais Alis minimas kaip dieviškumo skleidėjas, todėl ta bendruomenė neretai priskiriama savitai krypčiai, kuri perėmė esminių bruožų iš šiitų mokymo, bet kartu vystė savas interpretacijas. Kai kuriuose rankraščiuose įžvelgiama užuominų apie slaptas doktrinas, nes tarpusavyje žinios dažniau perduotos žodžiu.
Sunitai remiasi pranašo Muhammado mokymu, užfiksuotu Korane ir hadisuose, pripažįsta keturis teisinguosius kalifus, tarp kurių minimas ir Alis. Ten aptariami įvairūs etikos, teologijos ir bendruomenės gyvenimo klausimai. Kai kurie tekstai pabrėžia, kad svarbiausia atrama yra vienintelio Dievo garbinimas, raginantis žvelgti į moralinę atsakomybę ir bendruomenės gerovę. Sunitų tradicijoje gausu interpretacijų, todėl susiformavo teisnės mokyklos, siekiančios nustatyti praktinius elgesio modelius. Iš Korano cituojama, kad „Dievas nekeičia žmonių padėties, kol jie patys nekeičia savęs“ (13:11), pabrėžiant laisvos valios sampratą.
Šiitai teigia, kad po pranašo mirties tik Alis su jo palikuonimis turėjo teisę vadovauti bendruomenei. Tas požiūris paremtas įsitikinimu, jog Alis gavo ypatingą dvasinį mandatą, todėl vėlesni jo palikuonys vadinami imaminais. Istorijoje garsus Karbalos įvykis, kai 680 metais žuvo Alio sūnus Husainas, įtvirtino pasiaukojimo idealą. Daug šiitų mini tą įvykį per Ašurą, ritualą, kuriame liūdesio išraiška susipina su viltimi ir troškimu atkurti teisingumą. Per tuos minėjimus dažnai skaitoma Koraną arba cituojama iš hadiso, siekiant priminti tikinčiųjų atsakomybę prieš Aukščiausiąjį.
Kurdai dažniausiai laikomi etnine grupe, tačiau dalis laikosi sunitų mokymo, kiti propaguoja šiitų tradiciją, o kai kurie pasuka į kitokias religines kryptis, pavyzdžiui, jezidizmą. Jezidžių bendruomenė išskiria pasaulio kūrimo mitus, kuriuose pabrėžiama dvasinio pasaulio įtaka žmogaus keliui. Religinis savitumas tarp kurdų plačiai atsiskleidžia per liaudies pasakojimus, giesmes ir vietos šventoves. Senose legendose galima rasti užuominų apie Alio didybę arba netikėtų siužetų, kuriuose Korano tekstai interpretuojami kartu su vietiniais papročiais. Toks įvairiapusiškumas rodo, kad kurdų dvasinis palikimas susiformavo per ilgus amžius, jungiant islamo principus ir regioninius papročius.
Alavitų, sunitų, šiitų ir kurdų dvasinėje įvairovėje esama bendro atskaitos taško, kuris siejamas su vieno Dievo gerbimu. Kiekviena tradicija pabrėžia savas istorijos interpretacijas, apeigas ir tikėjimo simbolius. Istorinės nuotrupos liudija, kad kiekviena bendruomenė turėjo asmenų, kurie prisidėjo prie kultūros, mokslo ir teologijos raidos. Kūriniuose, pasakojimuose bei religinėse giesmėse gausu tekstų, kviečiančių laikytis teisingumo ir pakantumo. Vieni randa paguodą Korane, kiti savo ritualuose mini Alio vardą, o dar kiti palaiko atskiro mokymo bruožus, išlaikydami prasmę bendruomenės aplinkoje. Tas tikėjimo mozaikos vaizdas kviečia apmąstyti dvasinį daugiabalsiškumą, kuris ilgainiui suformavo savitus įsitikinimus ir socialinius santykius.
Alavitai dažnai akcentuoja Ali vaidmenį ir tikima, kad pasaulis turi slaptų dvasinių dimensijų. Ryšys su islamiška tradicija išlaikytas, bet tuo pat metu aptinkama mistinių elementų. Tekstuose minima, jog Ali gali būti laikomas dieviškumo skleidėju, todėl religinė praktika išsiskiria savita simbolika. Ceremonijose kartais derinami įvairūs islamiški ir kitokie ritualiniai elementai, skatinantys vidinę savistabą. Kai kurie mokslininkai teigia, jog paslaptingo mokymo dalys perduotos žodžiu arba koduotais tekstais.
Sunitai remiasi pranašo Muhammado mokymu, kuris fiksuotas Korane ir hadisuose. Jie pripažįsta pirmuosius keturis kalifus kaip teisėtus bendruomenės vadovus. Teisinė tradicija pasidalijusi į kelias mokyklas, kurios padeda spręsti kasdienes gyvenimo situacijas, remiantis religiniu pagrindu. Korane randama eilutė, kviečianti tikinčiuosius prisiimti atsakomybę: „Dievas nekeičia žmonių padėties, kol jie patys nekeičia savęs“. Sunitų dvasiniai mokytojai dažnai pabrėžia tiesioginį asmeninį santykį su Kūrėju, kviečiantį į harmoningą sąveiką su bendruomene.
Šiitų tradicijoje akcentuojamas Ali ir jo palikuonių vaidmuo. Ten išplėtota imamato samprata, pagal kurią tik Ali linija turėjo perimti bendruomenės valdymą. Istorijoje garsus Husaino žūtis Karbaloje padėjo pamatus atminties ir liūdesio ritualams, žymintiems teisingumo siekį. Ašuros minėjimai kai kuriose šiitų bendruomenėse ženklina ne tik netektį, bet ir viltį dėl galutinės tiesos pergalės. Religinės praktikos apima įvairias pamaldas, koranines citatas ir mokytojų komentarus, leidžiančius tikintiesiems giliau suvokti dvasinius principus.
Kurdai laikomi etnine grupe, todėl egzistuoja sunitų, šiitų, netgi kitokias religijas išpažįstančių asmenų. Vieni seka klasikines islamo tradicijas, kiti renkasi jezidių dvasingumą, kuriame aptinkama savitų mitinių pasakojimų apie pasaulio sukūrimą. Per tautosaką ir dainas perduodami istorijos epizodai, išreiškiantys bendruomenės tapatybę. Taip susiformavo spiritualumas, jungiantis islamo principus su vietos tradicijomis, kurios išsaugotos kalboje ir liaudies šventėse.
Alavitų, sunitų ir šiitų pasaulėžiūrų skirtumai atsiskleidžia mokymo nuostatuose, tačiau visos trys kryptys remiasi Koranu ir pranašo Muhammado palikimu. Kurdų atveju vieni praktikuoja vienokią atmainą, kiti – kitokią, todėl kartais religinės praktikos varijuoja net gretimuose kaimuose. Kai kuriose iš minėtų krypčių pabrėžiama Ali svarba, kitur vertinama ankstyvųjų kalifų istorija ar skirtingi dvasiniai įkvepėjai. Bendras bruožas – monoteistinis tikėjimas, siekiantis palaikyti ryšį su Aukščiausiuoju ir skatinti dorovines vertybes.
Vedybų klausimas gali skirtis priklausomai nuo mokyklos arba regioninės praktikos. Kai kuriuose šiitų šaltiniuose minimas amžius nuo devynerių metų, kai mergaitė gali būti ištekinta. Tas požiūris grindžiamas senais religiniais tekstais, kurie neretai apibrėžia brendimo amžių kitaip, nei įprasta moderniuose įstatymuose. Dalis sunitų mokymų ragina paisyti brendimo požymių ir psichologinės brandos, tačiau reali praktika skiriasi, atsižvelgiant į šalies įstatymus bei kultūrą. Alavitų rateliuose taip pat laikomasi įvairių nuomonių, todėl vienareikšmio atsakymo nėra. Kalbant apie kurdų bendruomenes, vedybų amžius priklauso nuo jų religinių nuostatų ir regioninės teisės, o kai kurios šeimos laikosi griežtesnių reikalavimų, laukdamos pilnametystės.
Visose minėtose tradicijose randama bendrų islamiškų elementų, susijusių su Korano autoritetu ir pranašo Muhammado pavyzdžiu, bet plėtojami unikalūs požiūriai į istoriją, teologiją ir ritualus. Vienur svarbesnis imamatas, kitur – ankstyvieji kalifai. Kai kas pabrėžia mistiką, o kai kur svarbiausiu laikomas religinės teisės taikymas. Tačiau daugelyje bendruomenių tikintieji buriasi maldai, Kūrėjo garbinimui ir trokšta, kad dvasiniai mokymai skatintų pagarbą tarp žmonių. Toks spektras parodo, kokia turtinga ir įvairi islamo pasaulio mozaika.