Krikščionių teologijoje ir filosofijoje sąvoka maximum absolutum (lot. „absoliutus maksimumas“) apibūdina Dievą kaip begalinę, tobulą ir transcendentišką esybę, kuri pranoksta visas žmogiškas kategorijas, tokias kaip dydis, forma ar laikas. Šią idėją XV a. išplėtojo vokiečių teologas ir filosofas Mikalojus Kuzietis (Nicholas of Cusa), savo veikale De Docta Ignorantia (Apie mokytą nežinojimą) teigdamas, kad Dievas yra absoliutus maksimumas, kuriame susilieja visi prieštaravimai ir kuris yra nepasiekiamas ribotam žmogaus protui.
Sąvoka maximum absolutum kyla iš Mikalojaus Kuziečio pastangų sujungti krikščionių teologiją, neoplatonizmo tradiciją ir Renesanso filosofinius ieškojimus. Kuzietis, gyvenęs perėjimo iš viduramžių į modernųjį laikotarpį metu (1401–1464), rėmėsi Pseudo-Dionisijaus Areopagito apofatine teologija, šv. Augustino ir šv. Bonaventūros mokymais, taip pat matematikos ir kosmologijos idėjomis. Jo veikalas De Docta Ignorantia pristatė absoliutų maksimumą kaip pagrindinę koncepciją, apibūdinančią Dievo prigimtį ir Jo santykį su kūrinija.
Maximum absolutum remiasi idėja, kad Dievas yra ne tik didžiausia įmanoma esybė, bet ir ta, kuri transcenduoja bet kokį ribotumą ar apibrėžimą. Kuzietis naudojo matematines analogijas, pavyzdžiui, begalinį apskritimą, kurio centras yra visur, o riba – niekur, kad iliustruotų Dievo begalybę ir neaprėpiamumą.
Absoliutus maksimumas grindžiamas keliais pagrindiniais principais, kurie atspindi Dievo begalybę ir žmogaus ribotumą:
- Dievo transcendencija: Dievas, kaip maximum absolutum, yra anapus visų žmogiškų kategorijų – dydžio, formos, laiko ar erdvės. Jis nėra ribojamas jokių apibrėžimų, todėl negali būti visiškai suvoktas žmogaus proto, kuris veikia per ribotas sąvokas.
- Priešybių sutapimas (coincidentia oppositorum): Kuzietis teigė, kad Dievuje visi prieštaravimai – begalybė ir ribotumas, vienis ir įvairovė, judėjimas ir ramybė – susilieja į tobulą vienovę. Pavyzdžiui, Dievas yra kartu ir didžiausias (maksimumas), ir mažiausias (minimumas), nes Jo begalybė apima viską.
- Žmogaus ribotumas: Žmogaus protas, būdamas ribotas, negali tiesiogiai pažinti Dievo. Tikrasis pažinimas kyla iš mokyto nežinojimo (docta ignorantia), kuris yra nuolankus savo ribų pripažinimas. Priimdamas savo nežinojimą, žmogus tampa atviras Dievo malonei.
- Dievo imanencija ir transcendencija: Nors Dievas yra maximum absolutum ir transcenduoja kūriniją, Jis taip pat yra visuose kūriniuose, nes visata yra Jo begalybės atspindys. Kuzietis vadino visatą contractum maximum (ribotu maksimumu), kuris kyla iš Dievo, bet nėra tolygus Jam.
Absoliutus maksimumas Kuziečio mokyme
Savo veikale De Docta Ignorantia Kuzietis naudojo maximum absolutum kaip pagrindą savo teologinei ir kosmologinei sistemai. Jis teigė, kad:
- Dievas yra visko šaltinis: Kaip maximum absolutum, Dievas yra visos būties, tiesos ir gėrio šaltinis. Viskas, kas egzistuoja, yra Jo begalybės atspindys, tačiau ribotas ir netobulas.
- Matematinės analogijos: Kuzietis naudojo geometrines metaforas, pvz., begalinę liniją ar apskritimą, kad parodytų, kaip Dievas yra anapus ribotų formų, bet kartu jas apima. Pavyzdžiui, begalinis apskritimas neturi nei pradžios, nei pabaigos, kaip Dievas yra be ribų.
- Mistinis pažinimas: Tikrasis Dievo pažinimas pasiekiamas ne per racionalų žinojimą, bet per meilę ir tikėjimą, kurie leidžia sielai priartėti prie maximum absolutum per mokytą nežinojimą.
Kuzietis taip pat taikė maximum absolutum kosmologijai, teigdamas, kad visata neturi fiksuoto centro ar ribų, o Žemė nėra visatos centras. Šios idėjos buvo revoliucingos ir paveikė vėlesnius mokslininkus, tokius kaip Kopernikas.
Absoliutus maksimumas turi sąsajų su kitomis krikščionių ir nekrikščionių tradicijomis:
- Pseudo-Dionisijus Areopagitas: Jo apofatinė teologija, pabrėžianti Dievo nepažinumą, yra maximum absolutum pagrindas. Dionisijus kalbėjo apie „dieviškąją tamsą“, kurią Kuzietis pavertė mokytu nežinojimu.
- Šv. Bonaventūra: Jo caligo ignorantiae (nežinojimo tamsa) ir excessus mentis (sielos išėjimas) atspindi panašų Dievo transcendencijos ir mistinio pažinimo supratimą.
- Neoplatonizmas: Platono ir Plotino idėjos apie Vienį kaip visko šaltinį paveikė Kuziečio maximum absolutum, tačiau jis pritaikė šią koncepciją krikščioniškajam monoteizmui.
- Kitos tradicijos: Induizmo Brahmanas kaip viską apimanti tikrovė ar daoizmo Dao kaip neapibrėžiama paslaptis turi paralelių su maximum absolutum, nes visi šie mokymai pabrėžia transcendenciją ir ribotumą.
Maximum absolutum idėja turėjo didelę įtaką Renesanso ir ankstyvosios moderniosios filosofijos raidai. Kuziečio mintys apie visatos begalybę ir Žemės necentriškumą prisidėjo prie mokslinės revoliucijos, o jo filosofinis požiūris į tiesos ribotumą paveikė vėlesnius mąstytojus, tokius kaip Leibnizas ar Spinoza. Jo darbai taip pat skatino dialogo tarp teologijos, filosofijos ir mokslo plėtrą, kuri buvo esminė Renesanso epochoje.
Dvasiniame kontekste maximum absolutum kvietė tikinčiuosius priimti nuolankumą ir atvirumą Dievo paslapčiai. Kuzietis mokė, kad Dievo begalybė yra ne tik intelektualinis iššūkis, bet ir kvietimas sielai ieškoti artumo su Dievu per meilę ir tikėjimą. Ši idėja išlieka aktuali šiuolaikiniame pasaulyje, kur susiduriame su klausimais apie begalybę, tiesą ir žmogaus vietą visatoje.
Absoliutus maksimumas (maximum absolutum), kaip apibrėžė Mikalojus Kuzietis, yra gilus Dievo begalybės ir transcendencijos simbolis, kviečiantis žmogų pripažinti savo ribotumą ir ieškoti tiesos per mokytą nežinojimą. Dievas, kaip maximum absolutum, yra visko šaltinis, kuriame susilieja visi prieštaravimai, o Jo pažinimas pasiekiamas ne per protą, bet per nuolankumą, tikėjimą ir meilę. Ši idėja ne tik praturtino krikščionių teologiją ir filosofiją, bet ir padėjo pagrindą moderniam mąstymui apie begalybę ir žmogaus vietą joje. Maximum absolutum išlieka įkvepiančiu kvietimu tyrinėti Dievo slėpinį, priimant savo ribas kaip vartus į amžinybę.