Abiataras (hebrajiškai: אֶבְיָתָר – Evyatar, reiškia „mano tėvas yra gausa“ arba „Dievas mano tėvas“) – tai Senojo Testamento veikėjas, svarbus žydų kunigas Dovydo laikais.
Abiataras buvo vyriausiojo kunigo Ahimelecho sūnus, iš Eleazaro linijos, kilmės iš Elio kunigiškosios giminės. Jis tarnavo Šiloje, o vėliau Nobe, kur buvo šventykla (arba šventykla primenanti Dievo buveinę).
Pagrindinės biblijos vietos:
- 1 Samuelio 21–22 skyriai: Abiataras pabėgo pas Dovydą po to, kai karalius Saulius įsakė išžudyti visus kunigus Nobe, manydamas, kad jie slapstė Dovydą. Tik Abiatarui pavyko išgyventi.
- 1 Samuelio 23:9; 30:7: Abiataras atnešė efodą (kunigišką rūbą), kad Dovydas galėtų pasiklausti Viešpaties valios.
- 2 Samuelio knyga: Abiataras tarnavo kartu su Cadoku (Cadokas) kaip kunigas Dovydo karaliavimo metu.
- 1 Karalių 1–2 skyriai: Kai Dovydas sensta, Abiataras palaiko Adoniją, kuris nori tapti karaliumi vietoj Saliamono. Tai jam kainuoja pareigas.
Vėlesnis likimas:
- Kai Saliamonas tampa karaliumi, jis išvaro Abiatarą iš vyriausiojo kunigo pareigų, bet jo nenužudo, nes jis buvo ištikimas Dovydui per sunkiausius metus (1 Kar 2:26–27).
- Taip išsipildo pranašystė prieš Elio giminę, kad Dievas nušalins ją nuo kunigystės (žr. 1 Sam 2:27–36).
Abiataras buvo paskutinis iš Elio palikuonių, einančių vyriausiojo kunigo pareigas. Jis simbolizuoja ištikimybę Dovydui ir kartu tragišką kunigiškosios giminės nuosmukį.