Abdijas (hebrajiškai עֹבַדְיָה – Obadjah, graikiškai Ἀβδιού – Abdiou, lotyniškai Abdias, arabiškai عبديا – ‘Abdiyā) – vienas paslaptingiausių Senojo Testamento pranašų, dažnai vadinamas „pranašu iš šešėlio“, nes apie jo gyvenimą žinoma itin mažai. Jo vardas reiškia „Viešpaties tarnas“ arba „tas, kuris tarnauja Dievui“.
Apie Abdiją beveik nėra patikimų istorinių duomenų: nežinoma tiksliai nei jo gimimo vieta, nei laikotarpis. Vieni tyrinėtojai jį kildina iš IX a. pr. Kr., kiti mano, kad Abdijas veikė vėlyvuoju laikotarpiu, galbūt net V–IV a. pr. Kr. Vienintelis jo veikalas – trumpiausia Senojo Testamento pranašų knyga, sudaryta tik iš vieno skyriaus ir 21 eilutės.
Abdijo pranašystė yra aštri, griežta ir taikoma Edomo tautai – seniesiems Izraelio priešams, kilusiems iš Ezavo (Jokūbo brolio). Abdijas priekaištauja Edomui už išdavystę: kai Jeruzalė buvo puolama, edomitai ne tik nesiūlė pagalbos, bet netgi prisidėjo prie žydų nelaimės, plėšė miestą, persekiojo pabėgėlius. Pranašo žodžiais tariant, Edomas „stovėjo nuošalyje, kai brolis buvo užpultas“, ir tuo labiau nusipelnė Dievo teismo.
Abdijas įspėja Edomą: „Kaip darei, taip tau bus padaryta.“ Jis skelbia artėjantį Edomo žlugimą, nes pasitikėjimas savo tvirtovėmis, išdidumas ir piktdžiuga yra laikini – Dievo teisingumas vis tiek ateis. Tačiau knyga baigiasi viltinga gaida: Sione bus išgelbėtųjų, Viešpats karaliaus, ir tautos galiausiai susitaikys Dievo valioje.
Nors knyga trumpa, ji alsuoja stipriu moraliniu užtaisu: pabrėžia atsakomybę už brolišką santykį, draudžia džiaugtis kito nelaime, moko, kad net paslėpta skriauda ir išdavystė neliks nebaudžiamos. Abdijas – vienintelis pranašas, kuris visą žinią skiria kitai, ne Izraelio, tautai, ir būtent ši žinia paliko gilų įspūdį tiek žydų, tiek krikščionių komentatoriams.
Žydų tradicijoje Abdijas gerbiamas kaip žmogus, kuris visada ištikimai tarnavo Dievui – jo vardas šią idėją tiesiogiai perteikia. Kai kuriuose midrašuose teigiama, kad Abdijas buvo kilęs iš Edomo, todėl turėjo teisę skelbti žinią prieš savo gimtąją tautą.
Islamo tradicijoje (kaip ‘Abdiyā) jis taip pat minimas tarp pranašų, o jo vardas dažnai suprantamas kaip kuklumo ir visiško atsidavimo Dievui pavyzdys.
Citatos:
– „Kaip darei, taip tau bus padaryta. Tavo atlygis sugrįš ant tavo galvos.“ (Abdijo knyga 1,15)
– „Sione bus išsigelbėjusiųjų, jis bus šventas, Jokūbo namai paveldės savo paveldą.“ (Abdijo knyga 1,17)
– „Viešpats bus karalius.“ (Abdijo knyga 1,21)
Nors Abdijas neretai lieka šešėlyje, jo žinia aktuali ir šiandien: kiekviena visuomenė, kuri džiūgauja dėl kito nelaimės ar naudoja savo galią neteisingai, anksčiau ar vėliau susiduria su tuo pačiu teisingumo principu. Abdijo pranašystė primena, kad ištikimybė, broliškumas ir sąžinė – tai amžinos vertybės, nepriklausančios nuo laikmečio ar tautos. Ir net trumpiausias pranašo žodis gali atverti gilią moralinę pamoką kartoms.