Šventųjų gyvenimai dažnai kelia nuostabą, nes dieviškos malonės veikimas gali pasireikšti netikėčiausiose situacijose. Hagiografija – šventųjų gyvenimo aprašymų tradicija – atskleidžia, kaip kai kurie iš jų turėjo audringą praeitį, tačiau galiausiai tapo šventumo pavyzdžiais.
Augustinas Hipponietis – vienas garsiausių krikščionių mąstytojų, kuris jaunystėje gyveno palaidą gyvenimą. Jo „Išpažinimuose“ aprašyta, kaip jis mėgavosi hedonistiniais malonumais, pasinėrė į manichėjizmą ir intelektualines spekuliacijas, o motinos Monikos maldos ilgai nebuvo išklausytos. Tačiau vėliau, išgirdęs vaiką kartojant „tolle, lege“ („imk ir skaityk“), jis atsivertė perskaitęs Pauliaus laiško romiečiams ištrauką (Rom 13:13–14) ir tapo vienu didžiausių Bažnyčios Tėvų.
Pranciškus Asyžietis, kurį šiandien daugelis sieja su asketizmu ir meilės gamtai dvasia, jaunystėje buvo lengvabūdis, turto neskriaudžiamas jaunuolis, mėgavęsis ištaigingais pokyliais. Po nelaisvės Perudžos kare ir vizijos San Damiano koplyčioje jis paliko viską, atidavė drabužius tėvui ir nuogas išėjo į kelią, pasirinkdamas neturtą kaip aukščiausią vertybę.
Ignacas Lojola, Jėzuitų ordino įkūrėjas, buvo karys, ieškojęs šlovės mūšio lauke. Po sunkios kojos traumos Pamplonos apgultyje jis priverstinai leido laiką skaitydamas šventuosius raštus ir „Kristaus gyvenimą“. Tai jį vedė į mistinį atsivertimą, kurio rezultatas – dvasiniai pratimai ir intelektualiai disciplinuotas tikėjimas, formavęs ateities teologiją.
Marija Egiptietė, IV a. asketė, buvo paleistuvė, kuri gyveno Aleksandrijoje ir ieškojo tik kūniškų malonumų. Tačiau, bandydama įžengti į Jeruzalės Šventąją bažnyčią, pajuto neregimą jėgą, neleidžiančią jai žengti vidun. Tai privertė ją suvokti savo dvasinį skurdą. Po atgailos ji praleido kelis dešimtmečius dykumoje, kur gyveno tik iš Dievo malonės, tapdama vienu iš didžiausių atgailos simbolių.
Šventųjų paradoksai atskleidžia, kad dieviškoji malonė dažnai pasiekia žmogų pačiu netikėčiausiu būdu. Nusidėjėliai tampa šventaisiais, kariai virsta taikos nešėjais, o hedonistai tampa asketais. Tai primena evangelinį posakį: „Paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“ (Mt 20:16). Kiekviena šių istorijų rodo, kad šventumas nėra statiška būsena, bet nuolatinis virsmas, kurį skatina dieviškosios meilės veikimas.